Apie pasidavimą

¡Heu me!, quia incolatus meus prolongatus est!

Viskas yra gerai, kol tikime atsakymais į patiems sau užduotus klausimus. Būtent, juk žmogaus savijautos atžvilgiu svarbus yra ne tiek dilemos sprendimo pagrįstumas, kiek įtikėjimas, jog toji dilema nebekelia problemų. O tai juk yra gana keistas psichologinių sąskaitų suvedinėjimas! Pirmiausia vien dėl to, kad toks sprendimo modelis, iš vidaus atrodęs nelyg titano skydas, galiausiai pasirodo esąs tik šiaudas, mosuojantis prieš gyvenimo kalavijus. „Kaip gi galima papulti į tokias pinkles?“ – paklausite. Ogi, matyt, šičia bus pasislėpęs ginčas tarp žmogaus vidaus ir žmogaus išorės – mat pastaroji it teigiamo slėgio masė bando suspausti vidujai tūnančią sielą.
Kalbant apskritai, juk analizuodami atsakymus į mūsų būtį neraminančius klausimus iš esmės visada kalbame apie tikėjimo sistemas. Žmogaus gyvenimas gi – ne matematinė lygtis: jąją spręsdami visada gausime teisingą atsakymą, galiojantį bet kurioje apibrėžtyje, pradedant Niutono mechanika, baigiant kvantine chemija. Egzistenciniai kazusai, tačiau, reikalauja paties individo dalyvavimo sprendinyje. Imkime kad ir paprastą klausimą „kas tad laukia po mirties?“ Jeigu bandytume atsakyti žvelgdami pro religinę prizmę, galėtume tikėtis arba amžinojo gyvenimo, arba amžinojo pasmerkimo. Tada išeina apsibrėžti santykinai aiškias taisykles – nors teologija nėra baigtinis mokslas! – kaip pasiekti vienokį ar kitokį rezultatą: panem et circenes arba ora et labora! Gerai. Tačiau taisyklės galioja tik tol, kol tikime jų efektyvumu. O kas nutinka, jeigu žmogų ištinka tikėjimo krizė? Ne, ne tikėjimo Dievu, kaip šiuo konkrečiu atveju, bet tikėjimo tais atsakymais, kuriuos sukuria taisyklės arba susitarimas su sąžine.
Bėda – žmogus tarsi iškrenta iš laivo, kuriuo plaukė per vandenyną, tačiau lieka tame pačiame vandenyje. Žinoma, tai jokiu būdu neatima iš jo galimybės išsigelbėti: juk gyvenimas esti dosnus atsitiktinėmis galimybėmis. Bet, jeigu žiūrėtume metodologiškai, ar įmanoma sugrįžti į tą laivą? Kyla nemenkas paradoksas! Gi išties labai retai mums pavyksta užduoti (ir juo labiau – atsakyti) klausimus tam, kad pragmatiškai išnaikintume nežinomybę. Absoliuti dauguma klausimų yra klausiami pasąmonėje iš pradžių jau sukūrus atsakymą. Kitaip tariant, dauguma atsakymų yra suformuluojami neiškritus iš laivo – tiesiog prisimenant, jog tebetikime kelionės tikslu. O štai klausimai nežinomybei išnaikinti turėtų būti būtent tie, kurie nejučia sukonstruoja naują valtį bei kartkartėmis netgi naują plaukimo kursą.
Vis dėlto, toks veiksmas reikalauja nemenkų pastangų. Mat, jei egzistenciją būtų galima matuoti fizikiniais vienetais, gi tokia užduotis prilygtų tikslui išgauti materiją iš nieko. Deja, ne kiekvienas šitai gali iškęsti. Nors, jeigu man dar būtų leista trumpam likti prie fizikos, gamtos mokslai teigia, jog taip vadinamos virtualios dalelės galimai sugeba atsirasti iš niekur ir išnykti į niekur, vis tiek tokia analogija mūsų netenkintų – juk tai ne kas kita, kaip sakymas, kad žmogus gali išsigelbėti tik dėka atsitiktinumo! O jeigu žiūrėtume reališkai – vandens paviršiuje nei auga medžiai, nei yra į kitų priemonių plaustui pasigaminti. Tad tenka konstatuoti, kad įvykus tokiai nelaimei, žmogų ištinka išgąstis, po to apatija ir, pagaliau, nežinomybė, kuri, užsitęsusi pakankamai ilgai, visada išvirsta į pasidavimą.
Pastarasis yra baisus kaip velnias. Pradžiai vien dėl to, kad žmogus nebegeneruoja jokio emocinio turinio. Ir kad ir kaip girtume racionalų protą už jo pajėgą kurti vaistus prieš vėžį, pakelti orlaivius į dangų ar kokybiškai išmatuoti žvaigždžių cheminę sudėtį, juk visa ko perpetuum mobile pirmiausia būdavo sentimentai beigi dvasiniai polėkiai! Ogi, jei jau prabilome ir apie taip išgirtą asentimentalų mąstymą, dera pabrėžti, kad emocinės atrofijos neišvengiama pasekmė yra, jei leisite, intelektinė ubagystė.
Žinoma, jau matau skriejančias kritikų strėles, neva ką tik būsiu konstatavęs, kad emocijos yra vertingesnės už šaltą protą. Šičia derėtų išaiškinti šių dviejų sąvokų susietumą. Juk lygiai taip, kaip negalima išskirti svarbiausios žmogaus smegenų dalies, negalima išskaidyti ir žmogaus asmenybės dedamųjų. Tai padarydami pirmiausia paneigtume taisyklę, jog dedamųjų visuma visada yra daugiau nei tik tų dedamųjų suma (deja, šį teiginį šioje esė vartosiu kaip aksiomą), o antra – neleistume analizuoti emocijų ir proto santykio funkciniu atžvilgiu. Gi ne kas kita, kaip emocija, esanti be protinio antsnukio, gimdo tokius dalykus, kaip radikalizmas, šovinizmas, religinis charizmatizmas ir t. t. Lygiai taip pat protas be emocinio turinio leistų interpretuoti žmogų, kaip robotą, kuriam įpjovus, įdaužus ar įkandus neskauda. „Betgi ankstesnėje pastraipoje rašyta, jog žmogus, praradęs jausmus, nebegalės ir protauti“, – sakysite. O aš atsiginsiu atkreipdamas dėmesį, kad filogenetinis dviejų subjektų ryšys niekuomet neparodo jųjų hierarchijos – tik kilmę!
Betgi grįžkime prie pagrindinio šios esė diskurso – kodėl pasidavimas, kaip reiškinys, yra svarbus? Ogi dėl to, kad jis, pasitelkiant logikos terminus, gimdo griežtąją disjunkciją: norėdamas nenuskęsti, žmogus arba turi reformuoti visą savo vertybinę sistemą, arba dar karščiau įtikėti tuo, kuo tikėjo prieš iškrisdamas per bortą (kitaip tariant, tūlas turi kuo greičiau prisivyti tąjį laivą). Tad pasidavimo momentai yra ne kas kita, kaip gyvenimo periodizacijos žymenys, dėl kurių kinta asmenybė.
Deja, taisiais atvejais labai sunku išvengti paties virsmo poliarizacijos. Juk žmogus tuomet gali tapti visišku pesimistu arba, dar baisiau, aklu optimistu. Tad, jeigu jam ir pavyksta sukonstruoti valtį iš nieko, iškyla dar didesnė aibė problemų. O kur dėtis tada? Susiimti apsidžiaugus pirmuoju žengtu žingsniu? Vargu, ar tai įmanoma. Betgi pasikliauti išorinių aplinkybių teikiama atsitiktine malone atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir tikėtis, jog ir pastarosios kliūtys išsispręs mašinaliai yra mažų mažiausiai nerūpestinga. Asmenybės virsmas yra pavojingas kaip pats žmogaus gimimas. Pastarojo mirtingumą suvaldė medicina. O kiek dar amžių prasikeiksime, kol kasdieninę naujos gyvybės pradžią savyje apstatysime steriliomis operacinėmis, chirurgais ir dezinfekantais!
Todėl šičia, deja, autorius yra įspraudžiamas į kampą ir priverčiamas nuvilti skaitytoją. Ir ačiū Dievui. Nejau tikrai būtumėte apsidžiaugę, šioje esė suradę vienareikšmį atsakymą? Juk tokiu atveju viskas pakviptų Puikiu naujuoju pasauliu. Bet argi ne žavus pilkasis žmogus pilkuosiuose nerimastingų svarstymų ūkuose? Viskam pasibaigus, jis vėl sugrįš į dailės galerijas ir bibliotekas, pasimetęs ieškos prasmės paveiksluose bei knygose, rečitaliuose ir spektakliuose. Galiausiai vėlų vasaros vakarą atsisėdęs prie dumsa nukloto ąžuolinio stalo nustebs supratęs, jog jį švelniai apgaubia šviesa, tyliai alsuojanti iš tikrumu kvepiančios laukinių bičių vaško žvakės...





Komentarai

Komentuoti: