Žmogus, paskui velnias

Vėlus, steriliu prakaitu prakvipęs vakaras. Tačiau čia, šioje salėje, visada šviesu. Pro mėlynus vitrininius langus sklinda tokia pati mėlyna šviesa. Girdisi tylus jau nebekalbančio mikrofono šnypštimas. Terminale vos vos kruta nebespėtas ištraukti eilės numerio lapelis. Visi kažkur dingę. Net ir visiškai atmintį praradusi siela čia – šitoje mėlyno stiklo dėžėje – kaip mat suprastų, kur esanti. Tik paklausta, atsakytų paprasčiau – vandenyno dugne.
Visos metalinių suoliukų eilės buvo atsuktos į tris liftus priešais ir melsvų vandens atšvaitų akimis tarytum prašė būti prisėdamos. Tobula simetrija. Tobula tvarka. Tobulam judėjimui visą parą. Tik šįvakar kažkas buvo kitaip. Čia buvo tuščia. Vartai uždaryti. Atvykimas ir išvykimas ribojami. Visiškai.
Staiga pasigirsta prislopintas antrojo lifto ūžimas. Jis leidžiasi. Užsidega lemputė, pasigirsta skambtelėjimas ir malonus moteriškas balsas: „Paskirstymo salė“. Prasiveria durys: tobulos simetrijos centre atsiduria žmogaus figūra – lieknas, kažin kodėl turisto šypsena pasipuošęs vienišas keleivis. Be daiktų. Suplėšytais rūbais, bet tobulai sušukuotais plaukais. Jam nereikėjo į šitą aukštą. Bet vis tiek paspaudė mygtuką „77“. Kad paskutinį kartą pažvelgtų į salę, kurioje šitiek kartų laukdamas manė, kad paskutinio karto nebus. Dar plačiau nusišypsojęs Jis pasilenkė, nuspaudė šimtąjį lifto mygtuką (jis buvo prie pat grindų) ir durys užsidarė. Liftas nusileido. Aukštai čia kitaip skaičiuojami.
Šimtasis aukštas buvo mažesnis. Be langų. Vieno lifto durys priešais kitas – kabineto – duris. Siaurame koridoriuje vos tilpo sekretorės stalas. Už juodų dvivėrių durų glūdintis kambarys kaip ir koridorius buvo juodas: tamsus, kailį primenantis kilimas, juodi aksominiai krėslai priešais juodalksnio stalą, knygų lentynos, nedegantis aprūkęs židinys. Kairėje nuo durų – veidrodis su staliuku, ant kurio – kelios dešimtys skirtingų akinių nuo saulės, tvarkingai išrikiuotų eilėmis ir atspindinčių dabar vienintelės degančios stalinės lempos gelsvą šviesą. Ir viskas juoda. Regis, net šviesa, jei tik mokėtų, dabar šviestų šešėlį.
Bet vis dėlto nešvietė. Nes tebebuvo Dievas. Sėdėjo plačiame odiniame krėsle ir užvertė paskutinį segtuvą. Paslinko stalo kampo link. Pasitaisė tamsintus akinius ir atsiduso. Sunki diena. Lengvesnių po šios kažin ar bebus... Staiga kažkas pabeldė į duris, lėtai nusileido rankena. Pro plyšį galvą su dar keletu pagurklių iškišo sekretorė. Išsprogusios akys galėjo reikšti tik viena – jau metas. Dievas atsiduso, plaštaka persibraukė drėgnus plaukus ir atsistojęs tarė:
– Tegul įeina.
Ryškiai žydru kostiumėliu apsivilkusi moteris, įsivaizduojanti, kad atlieka labai svarbų darbą, kaip paliesta sraigė gūžtelėjo atgal į savo žydrą kiautą ir, tyliai privėrusi duris, išėjo pakviesti svečio. Po keletos sekundžių lėtai, bet užtikrintai ir besišypsodamas įėjo Jis. Šitaip šypsosi iš pavadžio išsinėrę vilko ir kalės mišrūnai pamatę pamiškę.
– Prašom sės...
– Taip, aš prisėsiu, – keista, bet Jo žodžiai skambėjo labiau užtikrintai, nei džiugiai.
Dievas nebuvo nustebęs, daug ką iš anksto nujautė, bet šis kūrinys, sugebantis švytėti dar juodžiau už kambarį, keistai traukė jo akį. Dėl to tik po kelių minučių pastebėjo šaltu prakaitu išmuštą sekretorę, prigludusią prie sienos šalia durų ir laukiančią naujų nurodymų. Jos paniškas žvilgsnis dabar būtų perskrodęs visus aukštus virš jų – iki pat dvidešimt antrojo – Mirties departamento – tankiai alsuojanti, riebalais aptekusi krūtinė – užpildyti šį kambarį, o virpantys pirštai – sukelti žemės drebėjimą. Štai kiek galėjo josios baimė. Ir vis dėlto ji tvardėsi:
– Ar ko pageidausite?
– Kavos, – nukirto.
– O man kotletų, – Dievui šiandien buvo sunku. Kotletai ramina.
Sekretorei prasispraudus pro duris, Jis gaišti neketino:
– Kas nutiko? – vos nesukikeno. – Visas pastatas tuščias – nė gyvos dvasios.
– Šiandien sustabdėm siuntimus, viską tikrinam. Laikinai uždarytas net dvidešimt antras.
– Jie bandė mane sulaikyti, – konstatavo rodydamas savo suplėšytus marškinius.
– Aišku, jie juk Jūsų nebepaži...
– Aišku tik tiek, kad jie manęs nesulaikė, – nutraukti Dievą Jam patiko.
– Kiek?
– Devy...nias..dešim...t sep...ty...ni. Ir vienas luošas, – Jis stengėsi pajusti kiekvieno skiemens saldumą.
Dievas sunkiai atsiduso. Kažką pasižymėjo bloknote, bet vėl grįžo žvilgsniu tyrinėti savo pašnekovo.
Pro židinio kaminą pasigirdo vėjo ūžimas.
– Ir jie vis dar ten, – pirštu parodė į viršų ir šyptelėjo. – Nes dvidešimt antras uždarytas. Mirę, bet negalintys išeiti, nebepakeliantys skausmo, bet ir negalintys jo palikti, norintys iš...
– Gana! – vos sušukęs, Dievas griebė sau už burnos. Pats išsigando savo reakcijos. Tik dabar pastebėjo, kad dar ir stovi delnais įsirėmęs į stalą. Atsisėdo.
– Matau, pirmas kartas. Nieko baisaus, dabar tai norėsis daryti vis dažniau.
– Ką?
– Sušukti „gana“. Na, bet aš jau eisiu, matau, kad pokalbiui esi visai nepasiruošęs.
– Jūs dar niekur neisite.
– Nemanau, kad esi pajėgus mane sulaikyti, – tardamas šiuos žodžius Jis jau stovėjo prie durų. Jos neatsidarė. Kiek sutrikęs Jis atsigręžė į Dievą.
– Trumpam galėčiau, – iškvėpė nusiimdamas akinius. – Prisėskite, aš tik noriu užduoti keletą klausimų. Tik nežinau, kaip į Jus kreiptis...
– Labai gerai, – Jis sėdosi atgal į krėslą.
– Kaip, kada, kodėl?
– Todėl, kad tavo rašytoje priesaikoje nėra nė vieno žodžio „prisiekiu“.
– Kurioje priesaikoje?
– Toje, apie kurią mąstei vos išrinkęs šią vietą. Toje, kurią rašei, kai skridome čia, tavo motina vėmė tualete, o mes susėdę prie lėktuvo langų  nematėme nieko kito tik tamsą. Toje, kurią taisei ilgiau, nei buvo statomas šitas pastatas. Toje, kurią mes visi – devyniasdešimt devynios dūšios, savo noru pasiryžusios paversti šią vietą namais, – kartu su tavimi pakartojome tris kartus ir sulipę į tris liftus pakilome kovoti kovos, kuri tik atsitiktinumo dėka nebuvo amžina.
– „Viskas yra tamsa, amžinai kovojanti su žmogaus gerumo švytėjimu.“
– Taip.
Dievas įsitempusiu ir kiek primerktu žvilgsniu spaudė Jam tarpuakį:
– Bet juk Jūs prisimenate, kad prieš priesaiką sakiau dar kai ką.
– Kiekvieną mielą žodį: „Ten pakilus spengs ausyse ir norėsis bėgti: viskas aplink ne tik skęs, bet ir gargaliuos tamsoje. Kiekvienas šešėlis turės savo atšešėlį, o tas – dar vieną, kaip marškiniai numestą ant daiktais įkūnytos tamsos. Ir visi jie norės jus pargriauti, neleis pasiekti kranto. Ilgai užtruks, kol išmoksite plaukti vandeniu, o dar ilgiau, kol išmoksite juo eiti. Bet atsiminkite, kad paskendę vėl grįšite čia ir galėsite mėginti iš naujo.“ Ir tada – priesaika.
– Tai, kada... kada aš tave praradau, mielas drauge?
– Kai nusprendei, kad po visko, ką padarėm, kol tu sėdėjai čia, ant jūros dugno pasistatytoje pilaitėje, ir kūrei planus, koks šviesus ir gražus bus tavo pasaulis, po visko, ką mums teko ištverti, kol tu siunteisi čia kitas dūšias, kai po visa to nusprendei, kad ir mums turės būti ištrinta atmintis, o mes patys būsim išsiųsti gyventi tokio pat niekingo gyvenimo, kaip visi naujakuriai, aš pasakiau – ne. Per daug ten mūsų krauju nuspalvintas vanduo – per ryškiai. Taip, kiti sutiko suktis toje karuselėje: mirimas, Mirties departamentas, Atminties departamentas, paskirstymo salė, gimimas..., vėl mirtis. Todėl dabar ir guli merdėdami ir negalėdami čia patekti.
– Bet už ką juos?
– Kad prisimintum, kas ir ką iš tikrųjų padarė.
Dievas susimąstęs krapštė kelnių klešnėje atspurusį siūlą. Tuo tarpu Jis kažką prispaudęs laikė savųjų kišenėj.
–...bet jau gali atverti savo tvirtovės vartus. Buvau vienas. Tavo biurokratų šunauja nieko neatkapstys.
Tik po keletos minučių tylos Dievas tarė:
– Supratau. Tuomet ilgiau Jūsų nebetrukdysiu.
– Ką man dabar darys? Mėginsi sunaikinti, ar trinsi... – ironizavo.
– Ne, mes iš Jūsų tiesiog atimsime kūną.
– Kodėl?
– Šitaip Jus bus sunkiau sulaikyti.
Pirmą kartą per visą pokalbį Jo veide atsirado klausimo persmelkto sutrikimo išraiška, bet tą pačia sekundę Jis prisiminė:
– Prieš išeinant, turiu tau dovaną, – iš kišenės Jis ištraukė mažytį (maždaug nykščio dydžio) auksinį lėktuvėlį. – Va. Atminimui, – padėjo ant stalo.
Ant propelerio buvo lašiukas sukrešėjusio kraujo.
– Leiskite, aš Jus palydėsiu, – ištiesė ranką durų link. Tik ką tik vėl užsidėti tamsinti akiniai slėpė jo sukilusį nerimą.
Koridoriuje sekretorę rado prie savo stalo, bet nusisukusią į sieną. Regis, verkė.
– Atsiprašau, kavos taip ir neparagavote. Gal paguos bent tai, kad aš savųjų kotletų dėl akivaizdžių priežasčių irgi negavau.
Išgirdusi šiuos žodžius „akivaizdi priežastis“ atsisuko tebesivalydama nosį:
– Aš atsi...
– Viskas gerai. Jis jau išėjo.
Iš tikrųjų, ji Jo nebepamatė, tik išgirdo užsidarant lifto duris.
– Tai... tai kas dabar bus?
– Nieko nebus. Užsakyk rytojui kokią didesnę konferencijų salę.
– Kiek didesnę?
– Kad tilptų devyniasdešimt devyni žmonės.
– O kodėl Jis atsirado? – josios smegenys pačios išsigando, kaip sugebėjo užduoti tokį protingą klausimą.
– Jis prisiminė. Jam paprasčiausiai pavyko prisiminti...
– Prisiminti ką?
– Kad Jis pasakė tik pirmą priesaikos dalį.
Dievas grįžo į savo kabinetą.
Po penkių minučių iškišo galvą pro duris:
– Marija, gal vis dėlto atneš tų kotletų. Ačiū.
Kotletų ji nenunešė. Sėdėjo ir iki pat paryčių galvojo, ar jai tik pasivaideno, ar Dievo švarko atlape buvo įsegtas auksinis lėktuvėlis...


                                       „Kai Dievas nusprendė sukurti Žemę, jis rado visų juodžiausią planetą, įsisodino į lėktuvą 99 šviesiausias sielas ir išskrido į iš anksto jūros dugne slaptai pastatytą savo rojų.“
                                                                                       Evangelija pagal Jūrą
 





Komentarai

  1.        

           Kaip viskas ryšku, aštru ir šalta. Neviltis ir viltis šalia.

Komentuoti: