Mėlynasis rūkas

Kai atėjo darbininkas, Marija manė, jog jį samdė sesuo. Nusistebėjo, jog jis vienas. Vienam darbo lyg daugoka. Jis apžiūrėjo sandėliuką, tačiau nieko neišnešė, netgi nekraustė. Tik atsainiai perbraukė rankomis per visas eilėmis sustatytas dėžes, sukeldamas dulkes. Iškilmingai pažadėjęs rytoj grįšiantis ne vienas ir pradėsiantis darbą, šiek tiek pasisukiojęs (tiriamai nužvelgęs Mariją nuo galvos iki kojų) žmogysta nepriekaištingai nublizgintais batais nupėdino į tokį patį nepriekaištingai blizgų automobilį ir išvažiavo. Per langą Marija įžiūrėjo tik tolstančius ant galinio stiklo užrašytų kontaktų kontūrus – nuo darbininko sukeltų dulkių jai ėmė ašaroti akys.

Atsidususi moteris išėjo į lauką – horizonte, ten, kur tekėjo upė, dar bolavo melsvas rytinis rūkas. Būdama mažytė ji kantriai brisdavo jo link per drėgnas pievas, traukydama per naktį sumegztus vorų tinklus. Kažin kodėl tai prisiminė dabar? Sapnuodavo jį kaip skraistę, gaubiančią pečius ir nuo mažų dienų laukė akimirkų, dėl kurių buvo verta gyventi – nežinojo, kokios jos būna ir tikėjo, kad, jei neatsisuks į kiekvieną šviesos žybtelėjimą, kiekvieną virptelėjimą, stebuklas niekada nebus visas. Tačiau tuo pat metu bijojo, kad, vietos širdyje likus vienai vienintelei akimirkai, nesugebės jos rasti. Norėjo jos ypatingos, kad išgalėtų likti, kad...

– Galėtumei kalbėti detaliau. Mes neturime laiko, reikia nuspręsti, ką tiksliai turime paimti, – nors vyresnieji, žinodami jaunylio polinkį romantizuoti kiekvieną sudėtingesnį atvejį, žiūrėdavo į jį gana atlaidžiai, dabar buvo susierzinę. – Nagi.
– Turime jai palikti viską, jei paimsime nors vieną...
– Nesąmonė. Niekas neprisimena to, ką pamiršo, kol nepakiši po nosimi. Žmonės nerangūs, neatidūs ir...
– Žinau, – jaunylio akys žybtelėjo iš nepasitenkinimo, – bet kartoju. Neimkit nieko.
– Eik ir toliau ją stebėk. Mes pasitarsim.

Jaunyliui šis darbas nepatiko. Jis nesuprato, kodėl sieloje įsišakniję prisiminimai negalėdavo likti, nejautė, nematė skirtumo tarp savęs ir to, iš kurio paimdavo ir į automobilį sukraudavo tyrą tikėjimą.
Tačiau dabar jautėsi neįprastai, nes tą mėlyną rūką pasiimti jis norėjo. Neabejojo, kad, jei paprašytų, vyresnieji atiduotų jį jam. Visą. Gal netgi pavyktų iki jo nubristi – tai būtų fantastiškas jausmas – beveik galėjo užuosti rasos ir garuojančios upės kvapą, sumišusį su ūkanų mėliu. Tas rūkas grąžintų jam netobulumą – gal net sukluptų užkliuvęs už tankesnio žolės kupsto. O batai! Batai netektų akinančio blizgesio. Juos ištiktų viso žmogiško apavo likimas – purvas ir dėmės, kietais mazgais suraišioti raišteliai. Taip kietai užveržtus juos gal net tektų nukirpti. Nuo šios minties jaunuolis piktdžiugiškai šyptelėjo. O tada, švystelėjęs mantijos skvernu, apsisuko ir patraukė atgal pas vyresniuosius.

– Aš persigalvojau, – tarė vos pravėręs duris, – šį tą mes galime paimti.
– Tikrai? – vyriausiojo akys žybtelėjo.
– Taip, man netgi nesvarbu, jei paimsite viską. Bet kai ką noriu pasiimti aš vienas.

Jie sutiko. Išgirdę keistą užgaidą, pašaipiai palingavę galvomis, atidavė jam mėlynąjį rūką. Vieną akimirką jaunuoliui buvo neramu – jei kuris, turintis daugiau patirties ir įtarumo, būtų pasisiūlęs kitą dieną vykti kartu ir atidžiau tą dėžę apžiūrėti, tuo labiau užuosti, nebūtų taip lengvai pavykę. „Man sekasi. Aš jaunas, bet gudresnis už juos. Svarbu nerodyti smalsumo, tereikės atsainiai krauti dėžes lyg jose būtų mintis apie seniai neveikiantį virdulį (kodėl žmonės tai dar kaupia?), tačiau tą vieną nešti grakščiai, kad niekas nesuabejotų profesionalumu. Taip, būtent taip reikia daryti, o iš tikrųjų nešti visą savo viltį iš džiaugsmo besidaužančia širdimi, kad tuoj, tuoj tai bus tavo, tik nukirpsi raištelius ir atsikratysi laiką stingdančio blizgesio. Ak, Dieve, kaip man jis įkyrėjo.“

Marija susimąsčiusi maišė arbatą. Juto, kaip visi namai pildosi nostalgija – vos pažvelgus kiekvienas daiktas sekė savo istorijas. Būtų jos valia – nieko nedarytų. Paliktų kaip yra. Bet ne jos. Jai – tik prisiminimai ir viena likusi akimirka. Pati niekada nebūtų prisipažinusi, net minties tokios neprisileisdavo – jog tik dėl tos akimirkos ji gyvenanti. „Metų mažai nugyventa, o tokios mintys!“ – jei dabar būtų kartu, pasakytų močiutė. Sako, jog Marija – sena siela. O ši šypsodamasi prideda, jog nieko tokio, ji avės naujus batus ir ryškius drabužius. Ir niekas neįtars apie jokią sielą – neprisimerks ir neįsižiūrės per drabužius ir per kūną į mažą melsvo rūko debesėlį (juk taip siela atrodo?), atliepiantį visa, kas aplinkui. Dabar tas debesėlis krūpčiojo nuo kiekvieno garso – Marija laukė blizgaus, neskoningo automobilio ūžesio, dulkėse paskandinsiančio visus ją šiame namelyje gaubiančius ramybės likučius.

Automobilis atvažiavo pusvalandžiu anksčiau nei buvo žadėta. Išlipę vyrai buvo mandagūs ir gerai nusiteikę – nepriekaištingais kostiumais, šiek tiek primenančiais mantijas, jie nebuvo panašūs į darbininkus. Marijos supratimu, taip apsirengę galėtų vykti atsiimti, mažų mažiausiai, apdovanojimo. Tačiau ką ji apie tai nusimananti...
Ji, kaip ir vakar, palydėjo vyrus iki sandėliuko ir šie, dalykiškai pasiraitoję rankoves, ėmė nešti lipnia juosta užklijuotas  dėžes į automobilį. „Viso to nebereikia, – galvojo Marija – įsikalk tai sau į galvą.“ Tačiau mėginimą nepastebimai save sudrausminti nutraukė keistas vaizdas – vienas darbininkų, kitiems nunešus krovinius prie automobilio, kažin ko sutrikęs uodė dėžes vieną po kitos – lyg įsitempęs būtų mėginęs atsiminti, kaip kvepia kažkas, ko taip staiga prisiminei pasiilgęs.
– Gal ko ieškote? – pakankamai atsižiūrėjusi šio reginio moteris priėjo artyn. Buvo ganėtinai juokinga, o ir tokie keisti vaizdai išmušti ją iš pusiausvyros vargiai galėjo.
– Ak, ne, dėkui, – vyras šyptelėjo, nors atrodė smarkai sutrikęs.
Mažumėlę virpančiose rankose jis laikė mažą dėžutę. Marija, nutarusi netrukdyti ir tarstelėjusi, jog jei jos prireiktų, būsianti virtuvėje, išėjo.
                     
Tačiau staiga jai pasirodė vis vien – būsianti ji virtuvėje ar ne. Kam vyrams, kraunantiems į automobilį dėžes, gali jos prireikti? Iš namelio nėra ką daugiau išnešti, o ir patys atrodo padorūs. Ir Marija, apsiavusi batus, pasuko į dar po nakties iki galo nepabudusį lauką –smėlio keliuku nužingsniavo Bebryno pusėn – taip užtvenktą upeliuką ji su seseria vadindavo būdamos mažos – nusukusi į miško tankmę šlaitu nusileido tiesiai prie jo. Su seserimi kadaise stengėsi tą upeliuką išgelbėti. Kasdien atėjusios į šonus nuo silpnos srovės versdavo šakas ir rąstus, per naktį suvilktus bebrų. Net pačius bebrus porą sykių matė. Keista, kaip ryškiai ir aiškiai ji tai atminė – juk nėmaž nereikšminga. „Taip man, matyt, lemta, nuolat prisiminti. Nebūtų manęs – vis tiek prisiminčiau“, –  pagalvojo ir giliai įkvėpusi vėsaus miško oro tuo pačiu šlaitu pakilo atgal.

Grįžusi darbininkų jau neberado – ant stalo gulėjo iš anksto apmokėta sąskaita faktūra. Sandėlis buvo tuščias lyg iššluotas. Kaip ir žadėjo. Tačiau Mariją pagavusi melancholija ginė eiti toliau – užsigalvojusi moteris nejučiomis nužingsniavo prie vaikystėje lankytos upės – dabar visa tai kažkodėl atsiminė neryškiai. Vienu momentu net suabejojo, ar einanti teisingu keliu. Tačiau kojos nešė ten, kur buvo įpratusios, ir Marija jau galėjo įžiūrėti garuojantį vandenį. Kitoje pusėje bolavo išsilieję medžių siluetai. Tačiau buvo ir dar vienas. Lyg žmogaus... Marija negalėjo gerai įžiūrėti jo bruožų  – vyrą (sprendžiant iš ūgio ir sudėjimo, tai turėjo būti vyras) gaubė mėlynas ūkas. Žmogysta staipėsi lyg pirmą kartą pajutęs savo žmogiškumą – nevikriai judino galūnes ir klupo už kiekvieno grumstelio. Moteris smalsiai stebėjo šį stebuklą – kaip jis į upę išmetė savo batus, kaip basos jo kojos šoko kažin kokį keistą, lyg indėnišką lietaus šokį. Gal tai koks ritualas? Atrodė it kumeliukas, besimokantis vaikščioti. Marija neįsivaizdavo, kad kas galėtų šitaip tobulai derėti – tas keistas žmogus ir gamtos peizažas mėlynuose ūkuose – abu vienodai laimingi kits kitą sutikę.

Mėlynojo rūko Marija daugiau niekada nebeprisiminė. Tik kartais ją kažkas lyg patraukdavo eiti prie upės. Ir ji eidavo. Ten jai buvo nepaaiškinamai ramu – jautėsi taip, lyg ši vieta ją prisimintų ir vis kviestų sugrįžti atgal. Vienintelė upė – tyli ir atkakli – tolyn nuo jos plukdė žinojimą, kad kada nors neišvengiamai ateis laikas, kai ji čia atžingsniuos paskutinį sykį. Ir mažas, virpantis melsvų garų debesėlis įsilies į rytinį rūko debesį – lyg nieko nebūtų įvykę.
 





Komentarai

  1.        Rosita Gal

           Ačiū. Labai vaizdinga, vientisa, tekstas plaukte plaukia- galima svaigintis ir panirti į patį kūrybos dugną. O štai čia- ypatingo grožio ir subtilumo frazės bei potyriai: "laukė akimirkų, dėl kurių buvo verta gyventi – nežinojo, kokios jos būna ir tikėjo, kad, jei neatsisuks į kiekvieną šviesos žybtelėjimą, kiekvieną virptelėjimą, stebuklas niekada nebus visas" "Niekas neprisimena to, ką pamiršo" "Tas rūkas grąžintų jam netobulumą – gal net sukluptų užkliuvęs už tankesnio žolės kupsto." "Marija neįsivaizdavo, kad kas galėtų šitaip tobulai derėti – tas keistas žmogus ir gamtos peizažas mėlynuose ūkuose – abu vienodai laimingi kits kitą sutikę."

  2.        Birutė

           Kaip gražiai viskas dera - branda ir vaikystė, atsiminimai ir dabartis. Ir tas viską gaubiantis mėlynas rūkas...

Komentuoti: