Marginalo prognozės

Pridengsiu

Savitarnos kasoje pasveriu brangiausius obuolius, o pažymiu ir moku už juos kaip už pigiausius. Ar tai vagystė? Ar kam nors tai rūpi? Dabar baudžia už tapatybės vagystes, o ne už brangius ar pigius obuolius. Tiesa, visgi baudžia ir už tai. Todėl mano širdis daužosi krūtinėje, kaip įniršęs kaimynas tranko kumščiu buto duris. Jei būtajame laike menininkai buvo apdovanoti Dievo, tai dabarties laike jie apdovanoti antstoliais ir psichais kaimynais, daužančiais buto duris, dar jie brangiausius obuolius perka kaip pigiausius ir tyli dantis sukandę, niekam to nesako ir nepasakys, nes pagauti net baudos iš ko sumokėti neturėtų:
  – Ar Jums padėti? – išgirstu saldų jaunutės konsultantės balsą, beje, skambantį viliojančiai, tačiau širdis tuksi krūtinėje taip greitai, jog manau, kad visai tikėtina, jog mane ištiks infarktas. Tikrai ne todėl, jog šią merginą galbūt ką tik įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Jei ji pastebės mano obuolių ir kainos disonansą, tai, jei neištiks infarktas, bent suvaidinti tikrai galėsiu.
– Ne, ačiū, jau beveik susimokėjau, viskas puiku, tikrai, ačiū, – bandau šyptelti, anuomet tai puikiai suveikdavo, tačiau  man atrodo, jog ji labiau žiūri ne į mane, o skersuodama žvilgčioja į už manęs esantį ekraną. Ar ji pastebėjo? Taip, po galais, tai tikrai padės mano reputacijai...
Konsultantė nueina, lieku sutrikęs, tik po kelių akimirkų suprantu, jog ji kaip stirna nušuoliavo prie kažkokios senutės, iš kurios piniginės pabiro tiek daug, kiek tik įmanoma laikyti piniginėje, centų. Ar tai ženklas, Dievas man padeda?..
Sutramdau šią savo viltį ir šnabždu pats sau – nebėra Dievo. Jo jau seniai nebėra.
Apsidairau ir ištipenu iš parduotuvės palikęs saldaus balselio merginą. Jau seniai nemačiau tokiu tyrumu dvelkiančios odos net ir savo paveiksluose. Graži mūza. Tačiau tikrai daugiau niekada nesusitiksime šiose savitarnos kasose. Geriau ji būtų mano mūza, stovėtų prieš mane, o aš ją tapyčiau. Ir ne aš, o ji jaudintųsi, kad tik nepradėčiau žvilgčioti kažkur pro jos petį. Moterys visuomet nori, jog vyras žiūrėtų tik į ją, o menininkas tapytų. Tik ją, tik jos sudievintą atvaizdą. Jai neįdomi jokia siena ar saulės spinduliai, slypintys už jos, joks obuolys, kurį ji laiko.
Nors obuoliai man svarbi detalė, tačiau Hemai, ką lengva suprasti, ne. Vos tik savo dėmesį kelios minutėms skiriu kam kitam, ji tuoj pat suslapsto visus obuolius buto pakampiuose ir mano paveikslui kaipmat pritrūksta penketo obuolių... Skamba ganėtinai vaikiškai, bet tai ITIN kaprizinga moteris. Tapydamas ją net nepamenu, kada tiksliai buvau parduotuvėje, o iš atminties dulkių dar bandau surinkti mūzos odos atspalvius, galbūt tai bent šiek tiek pagyvins paveikslą:
– AAAch... –  ironiškai atsidūsta kaprizingoji.
 – Kas? – vis dar bandau susikalbėti su šia moterimi.
– Šis veidrodis, – ji kone flirtuoja su mano pailgu veidrodžiu, paremtu į sieną.
– Kas jam negerai?
– Jis iškreipia mano atvaizdą, atrodau stora – žiūriu į ją, ko gero, susimąsčiusiu žvilgsniu.
– Mano akys turi tokią pat problemą.
Po šių žodžių ji įnoringai iškaukšėjo iš mano buto net neapsirengusi, trenkė duris ne ką prasčiau nei mano kaimynas. Tikiu – negrįš.
Visose afišose, kurias tik įmanoma rasti apie mano veiklą, lengvai pastebimi du dalykai:
pirma, aš PABRĖŽIU, jog sakysiu viską, ką galvoju, gerai tai ar blogai. Antra, aš rekomenduoju paprašyti draugės, jog Jus užregistruotų, siūlau anonimiškumą visą tapymo laiką, nes pokalbiai, kurie gimsta mano bute, neretai nori būti niekieno neišgirsti, ir jei bijai – nesakyk man, kas Tu.
Hema išėjo, ji pasidavė įpratimui, savo pačios moralinėms normoms. Ji toli gražu ne pirma persona, kuri nesugebėjo pakelti nuogos tiesos. Aš ramus. O gal tai spengianti tyla, kuri užvaldo ne ką silpniau, nei pati siaubingiausia audra. Manyje vėl kyla maištas. Pilietinis karas. Civiliai jame nebesutaria vieni su kitais, trokšta metaforinio jų purvino kraujo. Aš pats sau sakau, jog, po galais, žmogau, ar tu supranti, jog iš to duoną valgai? Ego, o gal teisingumas, spjauna į tokius klausimus ir  burba – ką noriu, tą ir darau, dariau ir darysiu, ko čia man aiškini...

PRAŽŪSIU, sakau.
 ŠIANDIEN DAR KAŽKAS ATEIS, NESUSIMAUK IR GAL DAR GYVENSI, atsakau.
 – Kaip norite, jog Jus vadinčiau? – klausiu žado netekęs, kai per mano buto slenkstį įeina MANO MŪZA.
– Kaip norite mane vadinti? – ji droviai į klausimą atsako klausimu.
– Mūza.
– Ganėtinai įprastas vardas čia, tiesa? – neskiriu, ar jos akyse nusivylimas manimi,  ar tai tik pašaipi gaidelė.
– Dar nieko nevadinau savo Mūza.
– Jūsų?
– Mano, – tai nuostaba jos akyse? Ar vis dar nusivylimas manimi? Jos akys kankina, bijau suprasti neteisingai. Ką  jos man nori pasakyti, ką taip nežymiai šaukia?
– Jūsų...
– Ką norite man pasakyti? – išsprūdo, per vėlu jau ką stabdyti.
– Mačiau jus šiandien, – ech, mano Mieloji...
– Kreipkitės į mane TU, nereikia tų formalumų.
 – Kreipkis, – pataiso ir mes abu išsiviepiam, tarsi pasaulio džiugesys būtų aplankęs. Akimis pakviečiu ją arbatos ir ji nuseka mane pakeliui į nežinią. MAČIAU JUS ŠIANDIEN, vėl kūnu lyg šiurpulys perbėga jos žodžių vibracija. Mane ar mano sąskaitą ji matė?
– Mano Mūza, – tarsi atodūsis išsprūsta žodžiai žiūrint, kaip ji glaudžia lūpas prie puodelio krašto.
– Jūsų.
– Kiek sveria taip ir ne?
– Atsiprašau? – ji pažvelgė į mane, tarsi būčiau paprašęs jos nusirengti.
– Dažniau sakai taip ar ne? – patikslinu.
– Kodėl to klausi? – jos akyse sužibo smalsumas?..
– Vėl į klausimą atsakai klausimu, – ech, mano Mieloji...
– Dažniau klausiu, nei sutinku ar prieštarauju, – mano Mūza... – Gražu, – pajuntu, jog akimirką užsigalvojau, nes ji jau  žvalgosi į mano kūrinius.
Pakilau nuo kėdės ir pabandžiau atsistoti šalia jos. Norėjau suprasti, ką ji mato. Bet šią akimirką labiausiai jaučiau nuo jos sklindančią šilumą, keistą energiją, kažkas joje buvo kitokio, nei įprasta jausti. Jos oda, ta šviesi, niekieno nepaliesta oda, ji savaime traukė ir, rodos, pati prašėsi būti paliesta. Neliečiau, stengiausi nekrustelėti, nekvėpuoti, netrukdyti jai. Taip, tai mano butas, mano paveikslai, mano mintys, jose mano siela, tačiau jos buvimas, tyla, kai erdvėje yra ji, – tai atrodė daug brangiau už mane patį:
 – Kodėl tai darai? – jos balsas suvirpino mano nurimusią gelmę.
– Paveikslai visuomet atspindėdavo vidinį pasaulį. Galbūt tai portretai, bet argi juose nematai, kas vyksta žmoguje? Argi nematai, kaip spindi tos akys? O gal jos jau užgesusios, pats savaime klausiu, kodėl, kas joms nutiko. Tiesa, beveik niekuomet negaliu išvysti to tikro spindesio, jeigu  neleidžiu prisidengti.
 – Todėl suteiki žmonėms kitus vardus?
– Galbūt. Prisidengus jie pradeda sakyti tiesą, tiesą man, tiesą sau, tiesą mano akims. Kiekvienas pajuntame beprotišką skausmą, kai liekame vieni su savo kančia, išgyvenimais, mąstymu. Galbūt todėl pas mane užsuka tokie pašaliečiai, tikiu, jog juos traukia viltis pagaliau kažkam atsiverti, o ne noras gėrėtis paveikslu su savo atvaizdu, – atsisuku į ją, laukiu jos atsakymo, laukiu reakcijos, iškalbingo žvilgsnio. Nieko. – O ką Tu veiki čia? –  tarsi pagaliau suradęs esminį popietės klausimą klausiu.
– Aplankyti tavęs atėjau.
– Manęs?
– Tavęs.
– Ir kas dabar bus?
 – Nežinau. Galbūt aš sėdėsiu, o tu tapysi. Tik leisk prisidengti. Mūzos turi ką slėpti...
Ji turėjo ką slėpti. Kas man galėtų įrodyti, jog tai, ką išgirdau tą popietę, buvo tiesa?.. Aš daviau jai nematomą šydą, kuris drumstė jos vaizdinį mano sąmonėje, ne akyse. Tuo tarpu aš stovėjau prieš ją nuogas, ji žinojo, kas aš, kur gyvenu, tikiu, kad net nujautė, kaip jos buvimas čia mane veda iš proto. Ji pasakojo man apie trečiąjį pasaulį, kuris tik jai, TAI VIENINTELEI, buvo pažįstamas – ji pasakojo apie save. Ji – klastinga mūza – mainais į tai prašė manęs. Ir aš jai daviau tai, ko ji prašė. Net prasitariau apie obuolių vertės ir kainos disonansą. Ir apie tai, jog gedžiu savo Dievo, prasitariau. Kalbėjau.
Hemos slapukiškos akys, kai už jos, po užuolaidomis, galima įmatyti paslėptus obuolius. Galbūt jų nepamatys niekas. Galbūt tikrojo jos lobyno niekas nepastebės lygiai taip pat kaip šių obuolių.
Žmonės žiūrėjo į šį paveikslą ir prisiekinėjo nedangstyti savęs, skleistis kaip lotoso žiedai.
Idilės akyse cinizmas, ji laiko smėlio laikrodį horizontaliai, tad laiko smiltys nebyra, o tik glunda viena prie kitos vietoje.
Žmonės žiūrėjo į šį paveikslą ir prisiekinėjo veltui  neeikvoti savo laiko smilčių.
Abraomo žalias liežuvis, jis prisipažino, jog mėgsta ragauti vasaros žolę.
Žmonės žiūrėjo į šį paveikslą ir pagaliau įsidrąsino išduoti vieni kitiems savo keistus pomėgius.
Mūzos akyse paslaptis, jog toje parduotuvėje buvo tik viena obuolių rūšis.
 





Komentarai

  1.        Ačiū

           Įspūdinga, labai gražu. Finale, rodos, girdėjau grojant nuostabią muziką. Ačiū.

  2.        Rosita Gal

           Ačiū. Nuostabus tekstas. Norėčiau mokėti tokį parašyti. Linkėjimai kūrėjai Gabijai- Mūzai. Ir sveikinimai.

  3.        

           nuostabu. ačiū ir, prašau, rašyk!

Komentuoti: