Esė apie asmeninį tobulėjimą

Asmeninis tobulėjimas – įdomus fenomenas. Viename Vilniaus gatvės knygyne šios temos skyrius užima daugiau nei sieną, o mirgantys įvairiaspalviai viršeliai ir stebuklingi žodžiai ant jų atrakina mūsų smegenyse lyg užslėptą motyvacijos kertelę.
Tas asmeninis tobulėjimas – toks šiuolaikinis, socialinių tinklų išpopuliarintas fenomenas. Dešimtą ryto atsikėlę, įsijungę „Facebook“ ir pamatę kaimynę Marytę, kuri jau ir į sporto klubą spėjo nueiti, ir pameditavo, ir pusę knygos perskaitė, sukyla daug emocijų. Dažniausiai – pyktis su žiupsneliu pavydo – juk suprantam, kad ir mums taip reiktų, o mes, nerangiai išsiritę iš lovos, net neprisimename, ar šiandien į darbą reikia, ar ne.
Apskritai, visi asmeninio tobulėjimo patarimai – kaip specialūs kodai kompiuteriniuose žaidimuose, staiga suteikiantys tau kokį retą ginklą ar tūkstantį deimantų. Žinoma, realiame gyvenime garsiai sušukus specifinį raktažodį, piniginėje papildomų banknotų neatsiras, bet nieko tokio – „Delfi“ straipsniai sako, kad rytinė penkių minučių meditacija garantuos mums tą išsvajotą paaukštinimą darbe.
Nedrįsčiau prieštarauti, rytinis krosas ar jau minėta meditacija tikrai naudingi, padeda prasiblaškyti ar pakelia nuotaiką, tačiau vis daugiau žmonių tai pradeda matyti kaip savo nuolatinį darbą, o ne kaip laisvalaikio praleidimo būdą. Kai gyvenimo nebėra, ką jūs tobulinsit?
Kaip ir minėjau Marytės pavyzdyje, visas asmeninio tobulėjimo principas pagrįstas pavydu ar net kaltės jausmu. Ne per seniausiai perskaičiau, kad Steve Jobs visad keldavosi šeštą ryto, net ir savaitgaliais. Pasijutau šiek tiek blogai, staiga tas nedidelis įkyrus kaltės jausmas sužadino manyje paskutinius motyvacijos lašelius ir pasižadėjau sau visad keltis šeštą. Ir iš tiesų, kelias dienas ištikimai šokdavau iš lovos laikrodžio rodyklei pasisukus į tą nelemtą šešetą, kol galiausiai, nuovargio nukamuota, supratau – geriausiai dirbu naktį.
Visi mes esame tokie skirtingi individai ir „Delfi“ straipsnio ar populiaraus bestselerio patarimai, kaip pagerinti savo gyvenimą, paprasčiausiai negali tikti kiekvienam. Gyvename tuo pačiu laiku, tačiau jis mums eina nevienodai ir metai po metų kiekvienas atrandame savąjį gyvenimo ritmą. Ir, jei Marytės rytas atrodo idealus, tai dar nereiškia, kad jis bus idealus tau.
Galiausiai verta prisiminti, kad asmeninis tobulėjimas – tik saldi vyšnaitė ant gyvenimo torto. Galbūt ne vyšnaitė – kai kuriems tai bus braškė ar saldainis, tačiau galvodami, ko norite ant viršaus, nepamirškite paragauti ir pačio torto.

 





Komentarai

  1.        ieva marija

           nuostabios mintys, Salomėja, esi puiki rašytoja:-)

Komentuoti: