Išėjimas. Prologas epilogo vietoje

Vieno mano krokso dirželis buvo nuplyšęs. Tiek ir tereikėjo. Po kažko panašaus į špagatą sekė mažiausiai aštuonių balų vertas kūlverstis, po kurio – čiuožimas nuokalne ant pilvo laisvuoju stiliumi, o pasirodymą vainikavo ledinis etiudas: plaukimas krūtine metro ilgio baseine.
Išsikapanoti iš eketės sekėsi kiek sunkiau, nei į ją pataikyti. Dugno kojomis nesiekiau. Atsispirti nuo ko nebuvo. Šlapios vilnonės pirštinės juokingai slidinėjo priešais kalenančius dantis kategoriškai atsisakydamos užsikabinti. Vėl panirau. „Kokia gėda, – galvoju, – sugrįš žvejys patikrinti, ar kas neužkibo ir ras – mane! Viešpatie, kokia gėda! Gal geriau nurimt, nugrimzt... Bet vėlgi: stintapūkininkai su tinklais ištrauks, tik jau gerokai papuvusį. Ne, geriau jau sušalusį.“ Iš paskutiniųjų išsiyriau atgal į eketę, kurią ką tik mačiau kaip mažą skylutę lede. Vos išniręs pradėjau gaudyti orą, akyse plėtėsi juodi taškai. Laimei kažkoks žvejys jau buvo atbėgęs ir čiupęs mane už pažastų ištraukė ant ledo. Prieš atsijungdamas dar spėjau pagalvoti: „Gaudė ešerius, o pagavo...“ ir sumurmėti:
– Nepyk, ne ešerys, ne ešerys, ne...
Pabudau pasodintas ant suoliuko priešais marias. Savarankiškai iškosėjau šiek tiek švariojo jų vandens. Išvydau man nuo ledo mojuojantį žmogų mėlynu kombinezonu. Matyt bus bičiulis, ištraukęs iš eketės ir grįžęs tęsti žvejybos. Pamojavau atgal. Nusišypsojo. Apsižvalgiau aplink: Juodkrantė... dabar net pavadinimas skambėjo ironiškai. Storai apsnigti medžiai ir krūmai, regis, drebėjo nuo priešais stūksančio vaizdo: apledėję bangolaužiai, apledėjusi krantinė ir jos šlaitai, apledėję suoliukai ir šiukšliadėžės, apledėjusios skulptūros ir žibintai  – tartum pačios marios vakar būtų pakilusios ir ledu užliejusios sniegu norėjusį išsisukti krantą. Vienintelis juodas dalykas čia buvo tepalai, išsilieję iš greitosios automobilio, kurį pastebėjau tik atlupęs prišalusią nugarą nuo suoliuko ir stipriai grįžtelėjęs atgal. Tiksliau, pirmiausia išgirdau platų rusišką žodyną norėjusį pademonstruoti greitosios vairuotoją, o tada atsigręžiau:
– Atsiprašau, galit padėti? – sulemenau pro kalenančius dantis.
– Pala biški, mašina neužsikuria.
Prisiminiau. Po sveikatos apsaugos reformos greitosios automobilių ekipažuose nebeliko gydytojų, suprask, pakaks ir gaivinti mokančio vairuotojo. Pastarasis dabar spardė mašinos ratą:
– Bl*t! – dar vienas rusų kalbos perlas išriedėjo iš plataus kaip Klaipėdos uostas tarpdančio.
Sukosėjau.
– Gerai, gerai, tuoj atnešiu, – purtydamas galvą nupėdino galinių durelių link.
Nepatogiai pasijaučiau. Juk atsikosėjau tik dėl to, kad gerklę perštėjo. Ar nuo to vandens, ar nuo tos druskos. Nenorėjau trukdyti mane gelbėjusiam žmogui. Dievaži, nenorėjau. Nors, kai dabar pagalvoji... išgelbėti galėjo ir tas mėlynu kombinezonu, kur šypsojos.
– Še! – man nespėjus nė atsisukti greitosios vairuotojas užmetė man ant kelių kažką panašaus į folijos lapą, tik daug kartų perlenktą. Dar supakuota. Ant įpakavimo užrašyta: „Šilumopledis“. Matyt, kai tėvai sakė, kad Lietuvos laukia baisi ateitis, omeny turėjo šitai. Suprask, mano dabartį. Na gerai, išsipakuosiu. Kol knibinėjausi su septyniolikos valstybių jungtinės mokslininkų komandos kurtu „ypač lengvai atpakuojamu“ neatplėšiamu plastiko voku, išgirdau iš dešinės sniegu atgirgždančius žingsnius. Atsisukau. Prieš mane stovėjo juodais kailiniais apsivilkęs siluetas su akiniais nuo saulės. Lieknos kojos buvo apsiautos tokiais lakuotos odos batais, kad ne vienas britų aristokratas būtų parodęs savo britiškai kreivus dantis. Kailinių atlape blizgėjo įsegtas auksinis lėktuvėlis. Iki pečių kirpti garbanoti plaukai irgi atrodė šlapi. Pajutau ryšį.
– Prašau, tęskite. Ar jums padėti? – vyras prabilo ypač sodriu balsu. Muzika mano vandens pilnoms ausims.
Kaip tyčia po pasiūlymo padėti išgirdau trakštelėjimą ir pakelis plyšo. Greitai ištraukiau tą „šilumopledį“, kas iš tikrųjų tebuvo blizgus celofanas, ir įsisukau į jį.
– Nė kiek nešilčiau.
– Nustebčiau, jeigu būtų kitaip, – šyptelėjo. Leiskite jums padėti. Padarysim taip...
– Ar galiu pasimatuoti akinius? Jie su dioptrijom?
– Padarysim taip: jūs nusirengsit šituos šlapius drabužius, o aš nusirengsiu kailinius ir...
– Kažkaip nepa...
– Padėsiu juos ant šito atlošo, o jūs juos apsivilksite.
– Neatsakėt, ar su dioptrijom?
– Sutarta?
– Kad gal nereikia, – atsigręžiau į dabar jau pagaliu akumuliatorių mėginantį sutaisyti vairuotoją. – Vis tiek tuoj važiuosiu.
– Man atrodo, nelabai tuoj, Romai, – vyras numetė kailinius ant suoliuko atlošo. Tuo pat metu greitosios kapotas kirto vairuotojui per pirštus.
Jis žinojo mano vardą. Keistas dalykas – neišsigandau.
– Tai kaip dėl tų akinių?
– Renkitės.
Kas daryt, teko rengtis. Kailiniuotis buvo teisus – nusirengus ir susisupus į jo paskolintą rūbą, pasidarė kur kas šilčiau. Dar užsikėliau basas kojas (joms vietos pakako). Visai gerai. Dabar ir Jis vienmarškinis prisėdo šalia manęs. Auksinis lėktuvėlis blizgėjo juoduose marškiniuose. Abu kurį laiką tylėdami žiūrėjom į marias. Kombinezonuotas mano bičiulis buvo dingęs. Beveik pradėjau jaudintis, gal po ledu!, bet čia prabilo Jis:
– Nurimkite, jam nieko nenutiko. Tuoj sugrįš.
– Gerai tada.
– Romai, turbūt suprantat, kodėl aš čia.
– Ne, – sumelavau, o gal nenorėjau pripažinti.
– Gerai, tuomet padarysime taip...
– O Jūs, kaip matau, visada turite savo planą.
– Padarysime taip: aš pasakysiu, ką turiu pasakyti, o jūs ir toliau apsimesite, kad nieko nesuprantat.
Linktelėjau.
– Romai, šiandien aš čia todėl, kad vos per anksti neiškeliavot, o dar tas incidentas su vairuotoju, – Jis grįžtelėjo per petį pirmą kartą per visą pokalbį kiek suraukęs antakius. – Žodžiu, dar buvo ne laikas.
– Bet?
– Bet jis greitai ateis.
Giliai atsidusau:
– Nesuprantu, apie ką Jūs.
– Neskubėkite. Bet jau taupykit.
Jis atsistojo:
– Kailinius galite pasilikti.
Susikišęs rankas į kišenes nupėdino ten, iš kur buvo atėjęs. Jau gerokai Jam nutolus kailinių kišenėj radau kažką labai sunkaus. Ištraukiau. Mėsmalė!
– Ei! – pašaukiau. – Kas čia?!
– Tai dovana! Prireiks!
Prireiks tai prireiks – sugrūdau atgal į kišenę. Baltose pusnyse galutinai ištirpo Jo siluetas. Priešais, ant marių ledo, vėl išvydau skaisčiai besišypsantį žvejį, bet dabar man galvoje buvo ne tai.
Gudrus kailiniuotis... Bet aš gudresnis.
Ne šiaip sau vis prašiau pasimatuoti Jo akinius.
Ne šiaip sau net Marija paveiksluose nežvelgia tiesiai Jam į akis.
Greitoji užsivedė.
 





Komentarai

  1.        elmyra

           britiškai kreivus dantis :) :) :)

Komentuoti: