Išėjimas

Ar norite sužinoti, kodėl Jėzus
mirė už jūsų nuodėmes?

Keista ponia Laivės alėjoje


Ne, ačiū, aš už saviškes
pats numirsiu.




Vieną dieną, o gal naktį – kas ten žino, dokumentuose laikas paromis skaičiuojamas – į duris pasibeldė Ji. Keistas dalykas – neišsigandau. Brisius tik pradėjo loti. Nuėjau į virtuvę toliau malti mėsos. Tiesą pasakius, tai buvo pirmas mano kartas. Šlykštus reikalas. Ta keista negyvos vištos gyvų audinių konsistencija, mėsmalė gerokai atšipus, ką jau kalbėti apie kaulus, visiškai nenorinčius ten lįsti. Buvau susinervinęs, o dar ta gražuolina po langais baladojasi... teko grįžti prie durų. Grįžau.
– Kas ten?
– Neapsimetinėk durneliu, įleisk.
– O kas čia dabar kalba?
– Daryk duris tiktai, – iš tono supratau, kad sunervinti pavyko.
– Oi, oi, kaip gražiai švilpauja, tik kad nežinau, kas tokia.
– Tuoj kaip duosiu „nežinau“, tai pats pro skylę dantyse švilpsi!
„Nusiteikusi rimtai”, – galvoju. Tuo geriau. Kai žinai, kad mažai belikę, pradedi branginti. O kai brangini, tai ir mėgaujies.
– Gerai, tuoj raktus atsinešiu.
– Tik greičiau. Man šalta, – Ji šitai pasakė su tokiu kalenančių dantų švelnumu, kad man Jos beveik pagailo.
Nuėjau kepti kotletų. Kaulų sumalti nepavyko, tai cielus aplipdžiau faršu ir sudėjau keptuvėn. Nekepa. „Gerai, – galvoju, – Brisiui atiduosiu.“
– Brisbrisbris! – po greitai kartojamo jo vardo sekė tas keistas šunų kvietimo garsas, kurio čia nepapasakosiu. Nes nežinau kaip. Katinui galiu parašyti „kiskiskis“, o ką šuniui rašyti? Nesigauna. Žodžiu, pabrisinu, atsisuku su kaulu rankose, o ten: Ji stovi. Vos į kelnes nepridėjau (būčiau pridėjęs, tik kad dar nevalgęs, nebuvo ką dėti). Supratau, kad jau visai prastai...
– Aš ne tave kviečiau, o Brisių, – numykiau.
Pamačiusi, kad mano krūtumas (ne, ne nuo žodžio krūtys) išgaravo, Ji, regis, apsidžiaugė. Džiaugsmas – momentas, kai esi silpniausias. Nutinka kas ir lieki stovėti išsišiepęs kaip kvailys, nors viduj gal jau verkti norisi. Ji apsidžiaugė ir tai buvo Jos pralaimėjimas. Grįžau į trasą:
– Sėsk, – pamojau į stalą prie pat viryklės. – Valgysi?
Ji pažiūrėjo į keptuvę:
– Šitai? – akivaizdu, kad šitą žodį, kupiną paniekos man, ji tyčia nukreipė prieš mano kulinarinius sugebėjimus.
– Žinok, aš galiu ir įsižeisti, – varčiau kotletukus ir apsimečiau esąs ramus. Būtų bent paragavusi, tai gal užspringtų kokia kaulo atplaiša ir...
– Ir ilgai tu čia taip kepsi įsižeidęs?
– Klausyk, leisk bent pavalgyti, o paskui jau veiksim ką tu nori...
Dievas mato ir neleis sumeluoti (Ji irgi matė – bet gali meluoti, dabar, kai pats negaliu apsiginti), tai buvo lėčiausias mano valgymas. Net virškinti nieko nereikėjo – tiek smulkiai sukramčiau mėsytę. Duonos plutos nepalikau – sugraužiau. Ketinau net taukus iš keptuvės išgerti, bet čia Ji mane sulaikė:
– Gerai, gana išsikalinėti, einam.
Tik dabar pastebėjau, kad Ji nė nebuvo nusivilkusi juodo palto – regis kiaurai perėjo šarvuotas duris (o tiek už jas paklojau!) ir Brisiaus vietoje atsistojo.
– Aš tave taip šiltai priėmiau... beveik kaip laukiamą svečią, o tu taip man atsidėkoji.
Ji pradėjo vartyti akis.
– Leisk bent čemodaną susidėti. Tada jau galėsim eiti. O! Beje, ar pastebėjai, kad šnekam beveik vien apie  išėjimą, gal aptarkim pasi...
– Romai, aš paskutinį kartą tau sakau, – jos tonas buvo darželio auklėtojos tipo. – Jeigu nori oriai išeiti pro tas duris, tai susidedi daiktus, persirengi ir baigi užkalbinėti dantis.
Nepavyko. Gudri, gyvatė. Slapta galvodamas, kaip čia išsisukus, nupėdinau į miegamąjį. Į lagaminą tilpo tik mano gerasis kostiumas, kaklaraištis ir marškiniai. Lakuotus batus apsiaviau iš karto. Jeigu oriai, tai oriai.
– Užrišk, – atkišau batuotas pėdas.
– Ne.
– Nu užrišk. Aš nemoku.
Desperacijos apimta Ji pažvelgė į mane:
– Bet prižadi, kad tada eisim?
– Prižadu.
„Durnius!”, – pagalvoja, vos pasakęs. Jos pirštų šaltumą jaučiau net pro storą lakuotą odą. Dieve, kaip jos nekenčiu.
– Na ką, – atsistojau segdamasis paltą. – Einam?
– Taip.
Išėjau ir uždariau duris.
Tad tokia štai istorija...

Žinoma, ji nutyli nutikimą vienoje Kauno gatvėje: esą ten keistas tipas juodu paltu su lagaminu rankose bėgęs nuo nežinia ko ir rėkęs: „Gyvo tu manęs nepaimsi!” Nutyli ir tai, kad jam buvo atsakyta: „Gyvo ir nereikia!“ Bet dabar manęs jau niekas nepaklaus, ar iš tiesų taip buvo. Nes Ji mane pasivijo. O mano karsto niekas nebeatplėš. Nebent vienas padariukas... Tik dėl vieno ir neramu. Kad atbėgs vizgindamas uodegą žadėtojo kauliuko ir... gaus jį išsikasti
 





Komentarai

  1.        Vaida

           epigrafas! (patinka)

  2.        Ieva

           Gražu be galo!

  3.        Elona

           Nerealiai! Vis dėl to žaismingas ir jaunatviškas požiūris į šį reikalą.

Komentuoti: