Skaičiuok prieš miegą

Skaičiuok prieš miegą

Avinėli hop, tik rupūže netapk ir dar vieno košmaro neįvelk tarp
garbanų sidabrinių
Savo debesies švarką tyra cukraus vata iš vaikystes paversk
Ir nuvesk pas triušį su skrybėle didžia, kuri povo veidą turės 

Du trys, jau avinėliai bėgom pro mano ką tik nudažytą tvorą
Užsimerkus gerai girdžiu seno šilelio televizoriaus kuždesius ir
mekenimus prie rytinės kakavos ir karštų sumuštinių kvapą 

Penki šeši ir dūzgia jau bitės šilto sniego ritmu
Gamta, dvaro seno blakstienas tampo 

Septyni aštuoni, mane aplanko mielas vaizduotės vaisius, jog nei
avinėliai neprilygsta toms žvaigždžių dulkėms 

Devyni dešimt, metas užverti medines duris nes dėdė miegas su
medine sapnų pypke jau atėjo Tau papasakoti savų istorijų


Lūpų atvėrimas 

Kam neskamba tie varpai paklysta amžinybės kuždesiuose
Aplieti jų kūnai iš trapios baltos duonelės kauku saldžiu dobilų
pienu sulimpa su tuščia esme 
O po to tik tyli malda močiutės tuščioje gotikinėje bažnyčioje 

Kam nešaukti prarajos tiesos, kai žinai laisvę ir pranašai šaukė jau
tave
Kur stūgesyje neramiame santarvę atrasti artimui

Nejau minties šešėliai nešnabžda kitų žmonių slaptų svajų 
Tegul ranka išlaisvina kitų liūdesį, kaip išlaisvino tave iš žmogaus
šaltos celės

Exelonas, Radzadyn, galantaminas, donzepilis 

Koks Tavo vardas? 

Vėžlio kiautas kiauras, o laiko smėlis išbarstytas po dausas 

Kam neskamba varpai, užverki dureles balti akmenys apnešti
kava trikdo 


Bokštas

Tyras rasos vanduo, padovanotas begalybės, priliestas
žmogiškojo metalo pavirsta sula, pripildyta apdžiūvusių medžio
skeveldrų, o tada tik telieka atsiklaupti ir verkti šalia dvėsiančio
kumelio arba šaukti pasilipus ant alaus bačkos, jog tai alchemiko
žodžiai

Fone groja Šopenas nes taip saldu

Sėdi šalia neįgaliųjų ženklo troleibuse, o mėlynos šviesos ir
didžio klausimo, kodėl neišeina išskaityti.
Kai Dievo ašaros saldžiarūgštės
pakabintos ant medžių, tik permesti akim galima cukraus
koncentratą jose, nukritusį ant mūsų blakstienų.
Kalba pina liežuvį, o bečiulbant kalnų gėlės kvapą, teškiamės ant
jūros šukių

Po nebereikalingos observatorijos langais ir skaičiais,
elektrinėmis raidėmis sintetiškai paklausti kviečia

Vijoklius rašalo ir vaško ant stogų senamiesčio rezga toliau, kolei
kažkam bus per daug vienu vyno buteliu ir pasisups kaip
vaikystėj ant supynės Hado, bučinį Elenos amžiną pajus

Trali trali ratuku aplink sodnelį


***

Dainuoja po lėta pliku medžiu balsu, kai girdisi tik porai 
Supiesi virš ežero neapvalyto šventovės

Kyla konkistadorų rankos iš pilkumos betono
Karkasai negyvų gulbių šoka aplink paliktą mechanizuotą kūną 
Užsuktas jis pirmyn ir atgal, kaip laikas teka pro senolio pirštus 

Meldi tylos galvoj, prie moters, o tik kalvos kyla aplink,
nudžiūvusi mediena ir jos aštrios šakos it erškėtrožių vainikas 

Ledo dar nėra, tarpai tarp Stalino betono atstoja šaltį, yra tik
vaizduotė vėlė iššaukta

Ryja pirštų nagus ir jauti rūdis augant po jų 

Forma mane valgo, sklendžiu jos kietu minkštimu, neberandu
galūnių 

Rauda praslysta pro mane 



 





Komentarai

Komentuoti: