Šešių šimtų metrų aukštyje

Traukitės iš kelio. Aš apsimetu skubąs kažkur. O jūs man maišotės po kojomis. Negaliu efektyviai skubėti, kai visi čia juda tarsi vanduo upės žemupy. Neskubu, tačiau negaliu it koks turistas eiti Vilniaus gatvėmis besižvalgydamas į kairę, o po to į dešinę. Ir vėl į kairę.

Einu dideliais žingsniais greitai. Klausausi agresyvios spartaus tempo muzikos. Jaučiuos gyvas. Geriu miesto aplinką į save, jaučiu, kaip kiekvienu žingsniu mano sunkūs batai paima iš šaligatvio dalį miesto jėgos, dalį visų čia praėjusių žmonių energijos. Noriu kelti dulkes, jose skęsti, jomis kosėti. Dulkes, kurias čia sunešė žmonės. Aš juos žinau, o jie manęs nepažįsta. Man nereikia daug informacijos. Man reikia tik eiti paskui juos. Žinoti, kad aš čia ne pirmas. Jausti, kad neinu niekur. Bet būti tikram, kad kažkur nueisiu.

Tačiau, jei užsimanau, galiu visus aplinkinius imti ir pradanginti, likti vienas mieste. Su savimi. O manęs jau ir taip užtektų penkiems. Centro poliklinika.

Aš parke už jos. Gerą vakarą, Petrai, jūs dar čia. Skirtingai nei visi žmonės stotelėje. Susinervinau ir spyriau į suoliuką. O jeigu tai kažkieno mėgstamiausias suolas? Arba lova? Man nusispjaut. Nusispjoviau ten, kur seniau būta suoliuko. Pakėlęs galvą medyje išvydau kažkieno palto skverną. O po to ir visą žmogų.

Įlipau į medį, kad nuo visų jų pasislėpčiau. Noriu, kad jie visi visai išnyktų. Kažkoks suskis ėmė ir sutrupino mano mėgstamiausią suoliuką, sukeldamas didžiulį dulkių debesį. O buvo tokia gera diena. Jis ėmė kopti į medį, kuriame aš slepiuosi, ar jis matė mane? Nežadu čia su juo šnekučiuotis apie orą ar apie tai, kad jis sutrupino mano mėgstamiausią suolą. Noriu, kad jis išnyktų. Lipu aukščiau.

Kodėl jis nuo manęs bėga? Lipu paskui jį, šakos vis plonėja, darosi neramu. O jei jis nukris? O jei jis kris, ir mane nusitemps kartu?

Jei krisiu, nublokšiu jį kartu ir tikriausiai krisiu kiek minkščiau. Gerai, kad po medžiu nėra kokio suoliuko. Esu šešių šimtų metrų aukštyje. O jis – metru aukščiau.

Esu šešių šimtų metrų aukštyje, o jis – vienu žemiau.

Nustojau lipęs, aukščiau kopti būtų visiška beprotystė. Šakos čia kone permatomos.

Viena jų lūžo.

Ta, ant kurios stoviu aš.

Pramerkiu akis – guliu ant žemės.

Pramerkiu akis – guliu ant žemės.

Užmerkiu akis.

Užmerkiu akis.

Jis išnyko.



 





Komentarai

  1.        Aušra

           Labai gražu. Norėčiau paskaityti daugiau

Komentuoti: