Pasaulis tarp skambučių

Rytas

Nepaliaujamas trankymas į stalą pažadino mane iš gilaus ir svajingo miego. Šiek tiek prasiblaivęs nuo miego išgirdau ir kitus garsus: visu galingumu dirbantį radiją ir žadintuvą metaliniame dubenyje.
– Maniau, kad niekada nepabusi, – tarė mama išjungdama žadintuvą ir mažindama radijo garsą.
Jau galėdamas skirti daiktų kontūrus ir spalvas nusikloju antklodę. Kaip vis dėlto šalta čia, Lietuvoj... Drebėdamas, apčiuopom nusigaunu į virtuvę. Nueinu į vonią. Ten dar pamiegu penkiolika minučių, kol beldimas į duris darosi nepakeliamas bet kokiam sapnui. Nusiprausiu šaltu vandeniu. Regėjimas tampa normalus. Išėjęs žvilgteliu į laikrodį. Pasakau kai ką tyliai, kad niekas neišgirstų, bet ne laiką. Galvoju, ko griebtis, kad suspėčiau laiku į mokyklą. Įvykdau labai racionalų sprendimą­ – nusprendžiu dar dešimt minučių pasėdėti ant lovos galvodamas, koks sunkus tas mano gyvenimas... po ilgų mąstymų pavargau ir užsnūdau.
Pabudau. Namai tušti. Abu kalbantys laikrodžiai paliko mane vieną spręsti savo laiko trūkumo problemų. Susiruošęs išbėgau į gatvę. Ji buvo velnioniškai ilga, besidriekianti per miškus ir kalnus, per upes ir tiltus. Kuo toliau ėjau, tuo sunkiau darėsi. Galiausiai parkritau pakelėje. Jaučiau, kaip šaltis iš žemės smelkiasi į mane. Žinojau, kad aš nepasieksiu savo kelionės tikslo. Mano galas jau nebetoli. Aplink vaidenosi šešėliai. Vienas priėjo ir atsisėdo šalia. Prisidegęs cigaretę tyliai prabilo:
– Aš jau nebeturiu jėgų, tas prakeiktas kelias vis nesibaigia.
– Aš irgi nebegaliu...
– Nebe mums tos kelionės, pasenom, drauguži. Ar dar atsimeni, kai bėgte nubėgdavom?.. – tarė jis tarp pirštų sukinėdamas cigaretę ir nuleidęs galvą tarsi laukė savo liūdnos lemties.
– Seniai mes... – sušukau ir aš. – Ko tu nori? Neslėpk, juk ir tu jauti tą mirties alsavimą į nugarą?
– Taip, tas šaltis. Žemelė trokšta mus pasiimti, – lyg mąstydamas apie kažką kita tarė jis ir įtraukęs dūmą tyliai sukosėjo.
– O tu? Niekados nesistengei tam pasipriešinti? Po velnių, mes dar nenuvaryti jaučiai. Parodykim tiems vaikams, kad turim dar parako! – tarsi pagautas kovos dvasios sušukau aš.
– Kovoju kiekvieną prakeiktą rytą, bičiuli. Ir žinai. Šitas yra paskutinis. Aš nebeturiu jėgų, – tarė jis metęs cigaretę į šoną ir tęsė savo mintį. – Argi ne taip būna gyvenime? Tu kovoji, kol turi jėgų, ir tada ateina diena, kai pasiduodi. Argi ne taip miršta senoliai?.. ir niekas tuo nepastebi, nes tai gyvenimo dėsnis.
– Ne... ne! tu eisi su manim. Aš tau padėsiu įveikti kelią, – nevaržydamas entuziazmo tariau aš ir surėmiau pečius su draugu.
– Ne. Tu ir vienas sunkiai įveiktum tokį kelią, aš nenoriu būti našta, palik mane čia numirti! – šaukė jis, bet aš nė negalvojau jo palikti.
Taip mes lyg du seni kareiviai eidami iš fronto linijos pasiekėme mokyklą. Jis sužinojęs, kad pirma bus matematika, krito ant kelių. Aš jam nieko nesakiau, bet žinojau, kad diena vien matematika nesibaigs...



Matematika

Matematika. Sėdžiu pusiaumigas. Mokytoja iš paskutiniųjų stengiasi ką nors paaiškinti. Niekas nesiklauso. Žiūriu į vis labiau blunkančią lentą. Mokytoja monotoniškai šūkauja, paskui vėl ramiai aiškina temą. Mane jos balsas ramina. Klasėje nė vienos merginos. Jas vėl išleido iš pamokos. Mūsų ne. Juk turi kažkas nudirbti juodą darbą. Ir iš kur ta nelygybė?
Žinau, iš kur. Todėl, kad merginų raštas gražus. Iš pradžių visi buvo lygūs. Vėliau išryškėjus neįtikėtiniems jų kaligrafijos gabumams viskas pasikeitė. Merginas pradėjo kviesti užrašinėti įvairias atvirutes, sveikinimus ir taip toliau. Už tai jas pagirdavo. Vėliau jos taip priprato prie pagyrimų, kad tai tapo jų kasdienine cigarete. Trumpai tariant, atsirado priklausomybė. Esu įsitikinęs, kad tai turi kokį nors mokslinį pavadinimą lotynų kalba. Kokia nors... manija. Taip vaikinai prarado vietą po saule. Nes niekas pagyrimų neduoda šiaip sau. Juos reikia užsidirbti. O uždarbiu merginos nenori dalytis, dar sako: „Jūs nieko nepadėjot. Suprask, kaip sunku buvo.“ Lažinuosi dabar geria kavą.
Išgirdau trenksmą į mano stalą. Nesikeliu. Tingiu. Išgirdau kitą trenksmą tik šįkart į mane. Pasižiūriu: mokytoja žiūri į akis. Aš irgi. Ji neatlaiko akių kontakto ir palūžusi pasitraukia. Aidi juokas. ,,Kad man paskutinis kartas.“ Tyliu. Mokytoja toliau dėsto temą. Lenta vėl blunka. Jaučiu, kaip artėja sapnas. Klausiu draugo:
– Supranti ką nors?
– Ne.
– Aš irgi ne.
– Reiškia, mąstom vienodai.
Staiga man pagailo mokytojos. Draugas nesupranta, niekas nesupranta. Bus ant svieto teisybė, pagalvojau. Aš pravesiu pamoką. Tegu pailsi. Ir nuėjau prie lentos. Mokytoja kažką murmėjo, vėliau pradėjo šaukti. Paskui matyt viską supratusi susirinko daiktus ir išėjo iš klasės.
Stoviu, galvoju, ko čia išmokius. Ir šovė į galvą mintis:
– Ar esate girdėję, kas yra deoksiribonukleorūgštis?
– Neeee, – šaukė visi.
Vėl galvoju. Mokytoja žinojo, kas manęs laukia, ir neįspėjo, kad šitoj klasėj niekas nieko nesupranta. Susirinko daiktus ir išėjo. Supykau. Užsidėjau kuprinę, išėjau ir aš. Eidamas mąstau, kaip gerai, kad šiandien tik dvi pamokos buvo.
Žiūriu gatve eina laimė. Šaukiu:
– Labas.
Nieko, gal neišgirdo.
– Labas, kur tu, palauk.
Nieko, tik paspartino žingsnį.
– Sustok.
– Na ko tau po velnių reikia, – sušuko neištvėrusi.
– Nieko, – atsakiau pusbalsiu.
Iš nugaros kažkas šlepsi.
– Gal nori su manim draugauti? – paklausė nelaimė.
– Ne, – atsakiau garsiai ir pradėjau eiti greičiau. Nelaimė taip pat paspartino žingsnį. Laimė, pagalvojusi, kad bandau ją pasivyti, ėmė bėgti. Aš iš paskos, nelaimė irgi. Savotiška durnių piramidė.
Trenksmas į stalą. Piktas žvilgsnis. Šįkart akis nuleidžiu aš.
– Atsiprašau, – tariau tyliai.
Juokas aplink.
– Ne, – tariau tyliai.
Atklausęs moralą vėl žiūrėjau į matematinius uždavinius, kuriuos turėčiau suprasti. Tie žabangai pradėjo pintis ir išvydau: virvę.
– Jūs manęs gyvo nepaimsit, – sušukau.
Visi atsisuko, žiūri.
– Sėsk ir mokykis,  – tarė mokytoja.
– Ne, mokytojai jau ir taip mus išnaudoja, kodėl turime pasiduoti jų priespaudai? – sušukau garsiai.
– Sėsk, – nepasidavė mokytoja.
V i v a   l a   revoliucion, – sušukau ir pribėgau prie lango. – Šoksiu, – sakau.
– Šok, – abejingai tarė mokytoja.
Tai ir nušokau.
Pabaiga. Ne, tamsa dar nėra pabaiga. Atsimerkiau, apibūdinau savo skausmą rusų kalba. Pažiūrėjau į skaudančią ranką, aš ne gydytojas, bet žinau, kad ji šešiose vietose nesilanksto. Laukiau pagalbos. Bet žinojau, kad padariau teisingai.
Kita bus dailė. Šioje pamokoje išnaudojimas matomas ryškiausiai. Direktorei davus stambų užsakymą Kalėdoms, dailės kabinetas virto didžiuliu dekoracijų gaminimo cechu. Mokytoja, būdama protinga cecho direktore, išnaudoja pigią mokinių darbo jėgą. Moka dviem balais už pamoką. Nedirbant, tinginiaujant ar kitaip vengiant darbo, atlygis sumažėja iki minimumo ir įrašomas į  dienyną. Pabėgus nuo darbo mokinys-baudžiauninkas siunčiamas pas užsakovą, t.y. direktorę, ir ten nuskalpuojamas labiausiai. Aš jau nekalbu apie kenksmingas darbo sąlygas:  dulkes, nesaugius naudoti peilius, jaučiasi stiprus klijų ir cigarečių kvapas. Skamba mokytojos balsas: ,,Kuo daugiau dirbsite, tuo aukštesnis įvertinimas bus.“ arba ,,Jūsų sunkus darbas papuoš mokyklą.“
Atvyko pagalba. Kol mąsčiau kaip gerai, kad nušokau, atsidūriau ligoninėje. Pasibaisėjau Lietuvos ligoninėmis. Tinkas išbyrėjęs, tai čiužinius užkalė, durys išvis be rankenų. Taip ir slaugo mūsų senelius. Seni žmonės reiklūs. Tai jiems tą paduok, aną nunešk, ten nuvesk. O čia uždarei duris ir neišeis. Tai jie vargšai krebžda, krebžda. Paskui, kai nelieka jėgų, laukia mėnesius, sukūsta, pralenda pro rakto skylutę, susiranda gydytoją. Tai juos pamaitina ir vėl uždaro. Gaila. Susigraudinau. Šaukiu:
– Nenoriu ir aš taip pabaigti, – nieko, tik kažkoks zvimbimas.
Tai ne paprastas zvimbimas. Tai kiekvieno moksleivio atsibodusi muzika. Tai – skambutis išgelbėtojas.



Dailė

Dailė. Aš, kaip vienintelis per dailę piešiantis mokinys, prisipirkau pieštukų. Jie visi skirtingi. Vienas piešia ryškią liniją, kitas – blankesnę ir taip penkiolika nuo H iki B.
– Gal turi paskolinti pieštuką? – tarė vietinis kultūristas ir žvilgterėjo į pradarytą penalą, kuris nuo jų neužsidarė. Aš labai norėjau jam paaiškinti, kad man reikės visų penkiolikos, bet žinojau, kad reiks pavargti.
– Imk.
Didžiausia mano problema, kad klasiokas paklausė garsiai. Visi sukluso it rykliai pajutę šviežią kraują. Prasidėjo ataka. Viską išdalinęs sėdėjau liūdnas ir piešiau su savo senuoju apsidėvėjusiu pieštuku, kuris buvo beveik sudrožtas. Kad ir kaip bebūtų, nesugebėjau aprūpinti visų, kitiems teko skolintis iš mokytojos, kaip ir popieriaus lapus. Visa tai tebuvo reikalinga darbo imitacijai.
Kiek sustojau piešti. Apsižvalgiau, kiek kas nupiešė. Niekas nieko nedaro. Visi tik žiūri į savo tapšnoklius. Nusivylusi savo profesija, visada stipria kava trenkianti mokytoja irgi. Apžiūriu visų blausia mėlyna šviesa nutviekstus veidus. Vieno klasioko veidas ypač mėlynas. Labiausiai akis. Tas ryškus ratilas yra praeitų rungtynių pasekmė.
Rajonuose, kitaip nei mieste vis dar gajus vilkų bandos principas. Trumpai tariant, negalima pažeisti svetimos teritorijos. Jeigu jau tam yra rimta priežastis, (pvz. rungtynės) tai šiukštu negalima įžeisti šeimininkų. Toks įžeidimas įvyko per užpraeitas tarprajonines. Kitos mokyklos komanda laimėjo prieš mūsiškę. Oi atsiėmė jie už tą pergalę... Jau senkant paskutinėms kėlinio sekundėms ir matant, kad pergalė svečių rankose, buvo sušauktas elitinių mokyklos garbės gynėjų būrys. Tai buvo mokiniai, gerai apmokyti mišrių kovos menų, gebėjo greitai įskaudinti, tiek žodžiais, tiek veiksmais, taip pat mokėjo sugalvoti įtikinamus pretekstus kovai. Tuomet priešai imti vadinti specialiu koviniu pavadinimu. Jis sudaromas prie vietovardžio šaknies pridėjus priesagą in ir galūnę iai. Pvz.: kauniniai, tauraginiai, klaipėdiniai. Bėgant pabaigon skambučio į pamoką minutėms prasidėjo mūšis tarp įsibrovėlių ir EMGG būrio. Jau priešams gaunant į kailį įsikišo mokytojai. Kova buvo sekinanti, bet mokyklos garbė – apginta. Tą dieną daug mūsiškių gavo papeikimus, bet buvo verta apginti savo kraštą. Tik nepagalvokite, kad mes tokie žiaurūs. Ne, tiesiog giname savo teritoriją. Pavyzdžiui iš užsidarančios kito rajono mokyklos atvyko daug mokinių, su kuriais kažkada kariavome. Susipažinom, priglaudėm ir nieko, visai linksmi ir draugiški. Gal ir nevertėjo duot į snukį? Bet dantų nesuklijuosi, fanarų neišimsi. Neseniai vėl buvo užvirusios muštynės, tik ne tokios audringos. Tokiu būdu ir pas mano klasioką atsirado šis melsvas monoklis.
Akimirką pamąstęs vėl pradėjau piešti. Nieko nesigauna. Galvoju, ar ramiai tęsti darbą toliau, ar pašūkauti, suglamžyti piešinį, išmesti jį į šiukšlinę ir išeiti namo. Pasirinkau pirmą variantą. Mokytoja vėl taisosi kavą. Neseniai metė rūkyti, tai nikotino trūkumą bando kompensuoti kofeinu. Prisideda artipilnį puodelį kavos, užpila truputį vandens ir geria. Taip kas valandą. Dėl to aš ir nerūkau. Bet yra kas rūko. Nuo jų visados trenkia cigaretėmis, bet labiausiai kvepalais ir kramtomąja guma. Jei nuo kokio mokinio padvelkia cigaretėmis, mokytojos viduje užverda kova. Susilaikyti labai sunku. Todėl dailininkė, pati to nežinodama, negali pakęsti rūkančiųjų. Vos tik nuo ko padvelkia dūmeliu, iškart pradeda į tą šnairuoti.
Vėl žvilgteliu į savo darbą. Piešiniui padaryta žala nepataisoma. Susinervinau. Jau rimtai galvojau viską mesti, bet susitvardžiau. Piešiu toliau, mąstau apie ateitį, kur man eiti po mokyklos.
Dabar, artėjant egzaminams, kiekviena mokytoja traukia į savo pusę. Fizikos mokytoja sako, kad geriausios specialybės yra susijusios su fizika, biologijos – kad su biologija, chemijos išvis, kad gyvenime be chemijos nė žingsnio. Trumpai tariant, kiekviena nori kuo daugiau mokinių prisigriebti. Taip ir plėšo mane į visas puses. Objektyvus atsakymas į klausimą, ką rinktis, laisvosios diskusijos būdu yra neįmanomas. Kartą netyčia buvau užėjęs į kambarį, kur gamtos mokslų mokytojos gėrė kavą. Tai atsiradus progai paklausiau, kokį egzaminą laikyti? Prasidėjus aršiam pokalbiui, pasišalinau iš kambario. Nežinau, kas ten nutuko, bet jos kartu daugiau kavos nebegėrė.
– Vaikai, – pertraukė mano mintis dailininkė. Visi krūptelėjo ir pridengė rankomis šviečiančius ekranus.
– Kadangi buvot geri, aš jus išleisiu iš pamokos, – greitai tarstelėjo mokytoja lyg kažkur skubėdama.
– O piešinius atiduot? – paklausiau
– Eik tik, kad išleidžiu, – sušuko isteriškai.
Visi greitai susirinko šmutkes, sumetė man ant stalo pieštukus ir išbėgo. Su jais ir aš. Mokytoja drebančiomis rankomis užrakino duris ir sparčiu žingsniu nutipeno parduotuvės kryptimi. Turbūt cigarečių arba kavos.



Laukite tęsinio...

 





Komentarai

  1.        Birutė

           Labai tapybiškas mokyklos vaizdelis. Laukiu tęsinio...

  2.        Levita

           Neseniai pati tokias dienas leidau. Dabar į tai žiūriu jau iš kiek kitokios pozicijos. Vis vien, labai žavu tai skaityti. Laukiu tęsinio.

Komentuoti: