Prekybcentrio narcizams

autorenesansas

išvydai save, tviskantį
sidabriniam silkės pilve.

nenustojai mėtyti meškerės,
ilgėdamasis drėgno atvaizdo rombuose,
kurį virtuvinis
peilis panardino į kraują.

įžiūrėjai save,
besimarkstantį grundalų žvynuose –
niaurūs šypsniai sulindo į panages.

šitoks gražus! į ausis prisikaišiojęs
narcizų vainiklapių,
pilve nešiojąs vienintelį
tinkamą veidrodį ir apšvietimą.

matei tik erškėčių
vainiką ant savo galvos –
nežinojai, kad kaimynai
girdi, kaip šlapinies.

kai pametei kliurzę,
parodžiusią gražųjį veidą,
jų ausys buvo prie rozečių.



arlekinada

kai kalbi
žiema virsta dailiais paviršiais
nublizgintais saulės

trečią savaitę
tyli
apie žuvusį draugą
apie šaldytuve su krabų
lazdelėm užšalusią sesę
apie skurstančią mamą, kurią
ištrėmei elgetaut prie tolimo
miesto bažnyčios

trečią savaitę
prieš ateidamas
pudruojiesi sniegu
žiūrėdamas į užšalusią balą

meluoji
kad naktimis negirdi
kaip kaukia vilkai ir nuo lubų
laša nuodai

meluoji sau



kompleksas

rašykite
apie sapnų sulipintas akis
apie klijus, nepaliekančius traiškanų
ir pro langą nežiūrintį mėnesį

dainuokite
apie tūkstantį tamsių naktų
kai kaktą glosto medaus pirštai
po jais šviečia saulė
ir ant žemės vatinės
krenta rausvi obuoliukai

tik nepamirškite
neprakąsti to
kuris ištrauktų iš vandens
achilo kulną

ir motiną, slėpusią
jį nuo tada
kai įmetėt ją į ugnį

 





Komentarai

Komentuoti: