Prologas

– Viskas gerai, aš žinau tikslų kelią, – per petį žvelgdamas tiesiai į mane šūkteli jis.

Ir taip visada – jis nežino nieko, tik tikslų kelią visur. Jis mane veda tolyn, nes pats kelio rasti nepajėgčiau. Niekada. Juo pasitikiu. Visada. Juo abejoti neįmanoma, jis to paprasčiausiai neleidžia. Jo akys visuomet kupinos energijos – žvelgia jis toliau nei mato. Jam matyti nereikia. Jis ir taip žino, kas jo laukia. Tiksliai. Be jo esu kaip be namų, be saugaus pradžios taško, be žemėlapio, be kompaso, be vėjarodės, be šlapio aukštai į dangų įbesto piršto. O gal ir be tikslo. Gal. Jo veide pastoviai liepsnoja guvi šypsena, sakanti, jog kelias yra aiškus, tiesiog aš jo dar nematau. Bet kokia diskusija su juo baigiasi akligatviu. Savaime suprantama, kaip iš jo išeiti neapsigręžiant, jis irgi žino kuo puikiausiai. Visi į jį žiūri kaip ir aš: maloniai jį priima ir leidžia su juo laika, nes tik jis moka taip aiškiai pasakyti, kas tiesa, o kas negerai. Kas melas, kas gerai. Jis žino atsakymus. Tai erzina. Bet draugų jis neturi. Jis užknisa. Bet be jo juk visiškai aiškus būti gali tik faktas, kad paklydai. Be saugaus pradžios taško, be žemėlapio, be kompaso, be vėjarodės, be šlapio aukštai į dangų įbesto piršto. Esi niekur.

Jis puikiai mato tarp aukštų pušų vinguriuojantį takelį, tačiau niekas kitas jo įžiūrėti negali. Jis niekad neabejoja savo žodžiais, niekad neteisina savo veiksmų. Jis yra, yra pats sau ir visi jį už tai myli tiesiog. Net tie, kurie jo tiesiog nekenčia. Praleidžiu su juo begales laiko, tačiau perprasti jo minčių eigos ar silpnybių negaliu. Ir vis dėlto žiūrėdamas į save veidrodyje matau apsiblaususias akis, sakančias, kad iš tikrųjų pasitikėti juo negalima. Juk niekas nežino tikslaus kelio. Tiesiog.

– Viskas gerai, aš tiksliai žinau kelią, – šypsosi jis, tačiau po kelių minučių nusprendžia, kad visgi gal truputuką ir pasiklydo.

Bet mirktelėjęs trejetą kartų jis visgi prisimena, kad pasiklysti nemoka. Šypsnis skelia žiežirbą, o kai naujas tikslus kelias be didelių pastangų jam ir vėl aiškus, jo veidą ir vėl puošia liepsna. Ir vėl einu už jo saugiu atstumu, juk nenoriu nudegti. Seku paskui jį, tačiau tikėjimas jo fenomenu byra kaip smėlis iš saujos. Delnus laikau stipriai suglaudęs, bet painūs keliai, kuriais jis mane veda neleidžia smėliui laikytis tarp pirštų. Vieną dieną delnuose laikysiu tik faktą, kad kadaise turėjau kuo pasitikėti.

Tolumoje ošia jūra, spygliais dengta žemė mainosi į samanomis apaugusį smėlį, o aš seku kažkur tolėliau girdimais jo žingsniais. Žingsniais žmogaus, kuris žino tikslų kelią. Nesižvalgydamas į šonus lėtai einu visiškai sutelkęs žvilgsnį į savo delnus. Juk bėgti šitaip būtų pavojinga. Esame jau visai netoli tikslaus tikslo, kai tarp pušų rezonuojantis Jūros ošimas užgožia jo žingsnių garsą ir aš lieku vienas. Lygiai. Ir po velnių, pasiklydau. Tiesiog.

Panikuodamas pradedu žvalgytis į visas puses, tačiau jo rasti nepavyksta. Stoviu ant aukštos kopos. Akyse tvenkiasi ašaros. Lašas jūroj. Lašas jūros. Ar aš skęstu? Susmengu ant smėlio ir įdėmiai įsistebeiliju į norvegišką filmą primenantį peizažą bei kažkodėl kiek kreivą horizontą ten toli. Jūra, regis, taip pat neabejoja savimi. Ją sunku nuspėti, bet visgi niekada nedera nustebti. Jūra visada elgias tiksliai pagal savo prigimtį. Ja juk irgi galėčiau pasitikėti, juk ji tai tikrai nedings nieko nepasakius. Sekundėlę pasirodė, jog matau jo galvą vis išneriančia tarp bangų. Neapsakomai troškau, kad tai būtų tiesa. Jei mokėčiau melstis, dievaži, melsčiaus. Juk net nežinau kelio atgal. Suskis pažadėjo mane parvesti. Jis juk tiksliai žino tikslų kelią. Bangomūšos melodija užmigdė mane per kokias septynias sekundes. Septynios sekundės man, septynios sekundės jam, septynios sekundės jūrai. Tiksliai.

Pabudęs pakėliau galvą ir vėl kuo aiškiausiai išvydau jį šokinėjant tarp bangų, vandeny jo šypsena žaižaravo dar ryškiau. Jokia banga jos neužgesins. O mano rankos giliai įkastos į smėlį.

Grįžau atgal sekdamas tikslų kelią, kurį paliko jo pasitikėjimo kupini žingsniai.

„Bent jau atgal grįšiu nepasiklydęs“, – pamąsčiau.

O tada pasiklydau.

Ir ačiū Dievui.







 





Komentarai

Komentuoti: