Apie jutimų problematiką

„Yra tiktai vienintelė tikroji filosofinė dilema ir tai – savižudybė. Gyvenimo vertinimas, būtent, ar verta stengtis gyventi, yra fundamentalusis filosofijos klausimas“, – šitaip filosofinį esė „Sizifo mitas“ pradeda egzistencialistas Albert Camus. Tačiau su juo nesutinku. Imkime mirtį, kaip natūralų savęspi nukreiptą procesą. Kaip ji gali ištikti? Įdėmiau pažvelkime į savo kasdienybę: žadintuvo skambutis, prausimasis, skubėjimas darban, pats darbas, pietų pertrauka, vėl darbas, o tada namai ir juose laukianti lova. Panašiai standartinio žmogaus dieną aprašo ir pats Camus. Aprašo iki tol, kol, anot jo, iškyla didysis klausimas „kodėl?“, kam visa tai? Ir, manau, kad atsakymas mus pačius dažniausiai nustebina savo banalybe. Juk tai darome tam, kad nemirtume. Taip, žinoma, sakysite, kad egzistuoja tūleriopos priežastys stengtis užsidirbti pinigų: juk kuris ne kuris žmogus, pavyzdžiui, gali tris metus prakaituoti fabrike tam, kad po to nusipirktų blizgančią mašiną arba išleistų savo vaikus į aukštąjį mokslą. Betgi visa tai yra labiau periferiniai didžiosios gyvenimo rutinos kazusai, negu kad centrinė egzistencijos problema. „Panem nostrum quotidianum da nobis hodie“1, – būtent šių žodžių visi esame išmokomi jau vaikystėje. Ir, nors galima teigti, kad šioje maldoje kalba labiau yra sukoncentruota į „Panem de caelo“2, tačiau negalime pamiršti paprasto fakto, kad negavę tosios kasdienės duonos bent vienąkart per dieną tiesiog mirtume badu. Ir štai dabar įjunkime savo vaizduotę: pagalvokime, o jei žmogus staiga nustotų stengtis dėl tosios duonos? Koks baisiausias dalykas jį gali ištikti? Mirtis? Nejau mirtis? Galbūt labiau kančia iki mirties? Būtent procesas, kai kiekvienas judesys tampa kupinas agonijos dėl raumenų atrofijos, kai dėl dehidratacijos oda suskilinėja nelyg dirvožemis dykumoje, kai stemplėje dėl imunodeficito pradeda augti grybelis, kai žmogus tiesiog nukraujuoja per visas angas dėl pasireiškusio skorbuto? Taip, šis fizinis kęsmas skamba baisiai, bet nejau verta bijoti pačio grynosios mirties fakto? Sakykime, kad ir netikėtai sustojus širdžiai. Manau, kad ne. Atmetus patį artimųjų širdgėlos reiškinį ir kančią iki amžinojo akių užmerkimo, pati mirtis savaime yra baimės nevertas subjektas. Po jo – arba amžina tamsa, arba amžina šviesa, priklausomai nuo kiekvieno individo įsitikinimo. Tad ar tikrai savižudybė yra tikroji filosofinė dilema?

Imkime tokį būties kazusą: jaunuolis, tik tik priėjęs pirmąją savo gyvenimo kryžkelę, staiga pradeda svarstyti štai tokį klausimą – kuris iš dviejų kelių būtų priimtiniausias jojo pasaulėjautai: išlikti pasauliečiu ir siekti intelektinio ir emocinio brandumo nenubrėžiant kad ir nematomos ribos tarp savęs ir visuomenės, ar vis dėlto tapti dvasininkijos luomo atstovu ir augti vidujei puoselėjant vienuolišką kontempliaciją ir intensyvias religines praktikas? Įneškime šitan klausiman dar daugiau sumišimo ir pasakykime, kad šiuo atveju jaunuolis nėra įsitikinęs, ar į kunigavimą jis yra šaukiamas būtent dėl grynojo tikėjimo absoliutu – katalikybės atveju tai būtų Dievas – ar šitokiu būdu jis bando išvengti to, kas anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ pagrindinio veikėjo yra nusakoma ištariant: „silpnybe, tavo vardas – moteris!“

Koks gi apsigavimo pavojus slypėtų pasitvirtinus pastarajam variantui? Ogi toks, kad bėgdamas į seminariją tuomet jis stačiai bėgtų nuo Dievo, o bėgdamas į pasaulietiškumą jis atsisakytų savo širdies balso. Kitaip tariant, seminarijoje pagrindinis jojo interesas būtų izoliuoti save nuo kitų – tad mašinaliai visų psichologinių jėgų koncentracija būtų jo nukreipta savęspi, o ne į Dievą – o pasaulyje jis gebėtų likti tik pasitikėdamas Dievu, tačiau ne savimi. Tadgi koks dabar būtų baisiausias dalykas, galintis ištikti mūsų pagrindinį herojų? Nejau sakytume, kad savęs pašaukimas nebūtin? Ne, mano brangus skaitytojau, egzistencijos nutraukimas šiuo atveju tiesiog išnaikintų pačią dilemą, tačiau jos neišspręstų. Tai būtų nelyg šviesos išjungimas prieblandoje pamačius netvarkingą kambarį. Mano giliu įsitikinimu, agoniškiausias reiškinys, galintis ištikti šios konkrečios situacijos pagrindinį veikėją, yra staigi ir netikėta indiferencija, lydima veriančio apatijos jausmo.

Tačiau, ginkdie, nenoriu pasakyti, jog labiausiai apgailestautina ir tragiškesnė už mirtį būsena yra Jean Buridan dar XIV a. aprašyto asilo, kuris, negalėdamas apsispręsti, kurią iš dviejų šieno kupetų ėsti, miršta badu. Tokios situacijos, kaip žinia, mus lydi daug dažniau, negu kad būtų galima tikėtis, o tai, kad mes patys ir tampame Buridano asilais, tikrai nereiškia, jog tuo pat tampame ir mūsų vidinio pasaulio tragizmo apoteozės liudytojais. Suformuluokime paprasčiau ir pasakykime, kad pasimetimas yra lygiai tokia pat natūrali gyvenimo būsena, kaip ir užtikrintumas. Dar daugiau, pasimetimas yra daug dažnesnė mūsų reakcijos į visokiausius gyvenimo iššūkius rūšis. Abejonė labai graži tuo, jog ji mus verčia vaikščioti ratu, išjaučiant kiekvieno apskritimo taško išskirtinumą, paragaujant tiek vidinio, tiek išorinio balto ploto aplink ploną juodą liniją. Betgi galiausiai vėl grįžtame į pradinį tašką ir taip dažnai priimame tokį patį sprendimą, kokį būtume priėmę vien iš nuojautos, kai mūsų koordinatė ir buvo vien tik tas taškas, be jokio apskritimo priešaky. Tačiau juk gaublį galima sudaryti tik išplaukus iš Sevilijos ir parplaukus į Seviliją.

Šiek tiek atskleisdamas savo išvadą, prie kurios po truputį nejučiomis einu, mielas skaitytojau, noriu pasakyti, kad kažin kodėl mes nežinomybę ir beprasmybę neretai paverčiame sinonimais. Bet argi nebuvo gražiausias vaikystės žaidimas (kai tikrai žinodavome, kad mergaitė ar berniukas iš „Lašiukų“ grupės darželyje yra tikroji mūsų gyvenimo meilė!) nusiskinti ramunę ir su nerimu plėšyti baltus lapelius: „myli, nemyli, myli, nemyli“. Ir prisiskabydavome tų ramunių tiek, kad galiausiai balti žiedeliai mums patvirtindavo: „myli, myli!“ Būtent, periodiškai mainydavome dvi statiškas pozicijas, kol galiausiai padarydavome tokią išvadą, kurią ir pradžioje būtume padarę, tačiau šįkart toji išvada įgydavo kažkokios ontologinės tiesos, antgamtiško patvirtinamumo. O vis tiek, kiek prakaituodavome, tiems lapeliams krintant!

Tadgi, brangus mano skaitytojau, šiandien norėjau tau pasakyti, kad stovėjimas tarp dviejų aušrų ir bandymas susemti tai vienos, tai kitos, tai vėl praeitos miglos lašelius savo delnan yra visiškai nesmerktinas procesas. Atvirkščiai, tik nuolat abejodami mes galime egzistuoti, o štai prisiėmę visažinio poziciją rizikuojame būti nustumti pražūtin. Tik aš norėjau įspėti, mano mylimasis skaitytojau, kad baisiau už mirtį, kad baisiau už kančią ir agoniją yra tik neiti ir neskabyti tųjų ramunėlių.

 


1Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.
2Duona iš dangaus, t.y. šv. komunija.

 





Komentarai

  1.        CoreyFougs

           This year turned out to be very difficult. But we have optimized and reduced the cost of our products! It is almost impossible to find prices lower than ours, the sale is at the cost price level. Watch and be surprised by our super low prices https://is.gd/72jG3I

Komentuoti: