Apie tai, kas iš stiklo

Gal dėl nuolat visur (net tada, kai nenoriu) mane lydinčios dailės, įpratau žodžius, mintis asocijuoti su spalvomis, medžiagomis bei tekstūromis. Gražūs žodžiai visada – iš plonyčio stiklo, tokio plono, kad aplink vaikščioti privalu ant pirštų galiukų, saugoti nuo bet kokio aukštesnio dažnio garso – kitaip suduš. Dažnai ir dūžta, apsivelia buitinėmis replikomis, bet atmintyje ryškūs išlieka ilgam. Ir kuo daugiau galvoji, tuo gražesni darosi – kartais netgi tokie, kokie nebuvo.

Man smalsumą visada kėlė kitų žmonių grožio samprata. Gražius ir negražius žodžius dauguma klasifikuojame panašiai, tačiau kaip toliau, kiek pati grožio sąvoka gali apimti? Ar gali asmuo save tapatinti su kitų įsivaizduotu ir įdaiktintu kūriniu? Įdomus eksperimentas būtų paprašyti žmonių neskubant pasirinkti bet kurį paveikslą pasaulyje, kuris iliustruotų juos pačius – kiekvieną asmeniškai. Tik ką konkrečiai čia galima būtų ištirti, kokias išvadas padaryti, kol kas nelabai įsivazduoju. Gal pavyktų įrodyti, kad žmonės dažnai nepanašūs į tokius, kokie esti iš šalies. Juk net patys į save dažnai žiūrime iš stebėtojo pozicijos.

Neseniai vienas pažįstamas, paskaitęs keletą mano eilėraščių, nustebęs pasakė, jog aš visai nepanaši į tai, ką rašau. Iš pradžių suglumau, bet tai tiesa. Žinoma, kad tiesa, todėl tai ir yra eilėraščiai. Dažnai savo eiles skaityti garsiai ar atiduoti skaityti kitiems būna velniškai baisu. Pats parašęs žinai, ką pakišai po pluoštu vingrybių ir metaforų, todėl tai, kas taip asmeniška (kad ir neakivaizdu), atiduoti vertinti kitiems ne juokais dreba kojos – eilėraščiuose visi žmonės iš vidaus. Dailės mokytoja kartą sakė, jog ji, vos užmetus akį į žmogaus renkamas spalvas ir potėpius, gali pasakyti, koks žmogaus būdas. Ir stulbinančiai tiksliai! Gal taip ir su tekstais – gal kartais geriau pavyktų susipažinti su žmogumi per jo kūrybą, jei ji kyla iš to, kas tikrai rūpi?

Tačiau rašant publicistiką, lengviau išvengti asmeniškumų. Profesionaliai iškoneveikti kokį niekadėją, o kartais – prisiversti žvelgti objektyviau. Galima kažką praleisti ar sulipdyti į viena. Išbraukti. O jei nepavyksta, net nuo paties rašymo kurį laiką įmanoma išsisukti (taip, kaip dailės mokykloje nuo stengdavausi išsisukti keramikos, o galiausiai išsisukau ir nuo pačios dailės mokyklos) – į tekstą lipdydama sakinius suprantu, kad tai daug saugiau, nei eilėraščiai. Poezija – tai lyg trypčiojimas tamsoje, apgraibomis tikintis kažką surasti. O ką pametei – supratimo neturi. Eini ir ieškai, ir iš to ieškojimo sukuriami patys artimiausi, pačiam brangūs eilėraščiai, kai kada prilygstantys kruopščiai tapytiems paveikslams, kartais tokiems asmeniškiems, jog mieliau paslėptum spintoje.

Manasis paveikslas tikriausiai būtų Vinco Kisarausko „Nutilęs sekmadienis“. Vis norisi kažką išsiaiškinti, nuo vienos rastos tiesos kuo greičiau lėkti aiškintis kitos, suprasti, patirti – bėgti iš vieno kambariuko į kitą, dar laipteliais pasilypėti (iš aukščiau matosi), lanku apibėgti duobes, baseinus (bijau kojomis nesiekti žemės). O jei žiūrėsi iš šalies – ramiai stebiu, gal laukiu – kaip ta mergina geltona suknele tarpduryje – nes tie šokinėjimai, ieškojimai – ne visada fiziniai.

Yra sakančių, jog gražiausi kūriniai gimsta iš įkvėpimo. Tačiau teko skaityti nemažai autorių tekstų, kuriuose patys prisipažįsta, jog jų kūryba – tai iš daugybės variantų per kurį (kartais netgi labai ilgą) laiką susisluoksniavę, išbraukyti, kelissyk perrašyti ir dažnai vis dar taisytini darbai. Susidarė įspūdis, kad grynojo rašymo, vadinamojo įkvėpimo – gal tik dešimt procentų, o taisymo – likę devyniasdešimt. (Pamenu, kartą sesė, matydama mano susierzinimą (niekas nesirašo!), padavė lapelį su keliais žodžiais ir pasiūlė su jais pamėginti sukurti eilėraštį. Pagavo įkvėpimas – per pusvalandį parašiau, išdailinau. O po kiek laiko sužinojau, jog tie keli žodeliai buvo iš kito, švedų poeto eilėraščio (į lietuvių kalbą profesionaliai neverstas, sesuo iš jo darė namų darbus paskaitoms) ir gavosi pakankamai panašiai. Ką darysi, iš savos kūrybos teko išbraukti. Ir pasitikėk dabar tuo įkvėpimu. Nors gali būti, kad tiesiog klaidingame kontekste vartoju šią sąvoką). Gaila, tapytojai ne visi tokie kalbūs ir nesako, iš kokių vaizduotės ir dažų mišinių jų darbai pagaminti. O kalbiuosius pagauti ir išklausinėti taip pat nedrąsu. Nujaučiu, kad ir daugeliui jų paveikslas – tai ilgas, metodiškas darbas. Ko vertas vien spalvų maišymas!

Akys visada krypsta į baigtinį grožį – tokį, su kuriuo nepasiginčysi. Viso vargo eskizuojant, renkant ir maišant spalvas, atspalvius tapybos darbuose nelieka. O juk iš esmės, atmetus grožio, vertės, įspūdingumo ar kokias kitas nematerijas įvardijančias sąvokas, kiekvienas paveikslas – tik kruopščiai užtepti dažai, kiekvienas tekstas –  žodžiai, sulipinti į sakinius. Bet geriau nieko neatmeskim. Arvydas Šliogeris savo „Bulvės metafizikoje“  tikina,  jog kūrybiškumas – tai aukščiausias žmogiškumas. Tikiuosi, kad taip ir yra. Ir kad tai – ne tik žodžiai, kad tai – reiškinys, aplink kurį mums niekada neteks tipenti ant pirštų galiukų.

 





Komentarai

  1.        Gertrūda Švilpaitė

           Nepaprastai tyra ir gražu. Gera skaityti tai, kas iš tikrųjų „plaukia iš sielos gelmių”. Skaičiau ir galvojau, jog gyvenime tikrai yra dar likusių žmonių su tokiais unikalumais ir juos reikia mylėti bei gerbti. Ačiū.

Komentuoti: