Dvejos abejonės

Kas mane pažįsta arba bent mano pažįstą, gerai žino, kaip mėgstu eksperimentuoti lietuvių kalba ir jos žodžiais. Iš čia, matyt, ir radosi nesatis (vietoje nebūties), debesulos (debesys su viesulu), duruo (vietoje išsigimėliškos frazės vienerios durys) ir žinoma, kaipgi be jos, apkaba (vietoje apsikabinimo), nukniaukta iš gero bičiulio Justino Laurinavičiaus.

Visų niuansų apie VLKK autoritetą ir, apskritai kalbant, darbą (te nukrenta man liežuvis už šį žodį) nereikia pasakoti. Kadaise turėjau vėžlį (gal tai buvo patelė – sužinoti taip ir nespėjau), kuris, ironiška, bet sugebėjo pabėgti iš kiemo vos paliktas. Mažas būdamas labai mėgdavau priglausti pirštą prie jo akvariumo stiklo. Vėžlys atplaukdavo, nelyg povandeninis laivas tiksliai nustatydavo kursą ir priartėdavo prie vietos, kur – jam atrodė – laukdavo grobis. Mažytės galūnės ilgais nagučiais irdamosis mėgino išlaikyti sunkų kiautą stabilioje pozicijoje. Galva nejudėjo. Vėžlys žvairavo. Žiūrėjo tiesiai į pirštą. Nosis su dviem mažom šnervytėm – milimetro atstumu nuo stiklo. Ir staiga – bam. Stiprus išsižiojusio snukučio smūgis į akvariumo sieną ir mano čaižus vaikiškas juokas. Dabar įsivaizduokime, kad akvariumo vanduo – lietuvių kalba. Pirštas – klaida ar svetimybė. Vėžlys – Vlkakakininkai, o aš... Aš ir esu aš. Smaguma beribė. Aš, t.y. mes, kalbantys, vartojantys kalbą, keičiame prišlapintą, užterštą vandenį, mes maitiname vėžlį, o pastarasis ką? Myžt, poteriaut ir miegot – pasakytų baba. Panašiai ir yra. Tik kažkodėl palyginimas pernelyg skaudžiai artimas tikrovei.

Tikiuosi gerbiamas skaitytojas nesupyks – mėgstu ilgas įžangas. Tada esmė trumpiau nusakoma. Viso labo norėjau iliustruoti kaip kartais smagu yra palaužyti tas kažkieno primestas „taisykles“. Eksperimentuoti lietuvių kalba, žinoma, mėgstu ne dėl to, bet bonusas – labai geras. Šiokart mėginsiu apžvelgti dviejų lietuviškų žodžių painiojimą, siaurumą arba nesugebėjimą apžioti visos atstovaujamos reikšmės. Specialiai jų neatskleisiu. Pastarieji pasirodys pačiame samprotavime, kuriame, atleiskite man už tai, nemenka dalis tenka filosofavimui grynai iš vidinių paskatų.



Pasirinkimai

Sunkiau už pasirinkimus, matyt, yra tik buvimas nepasirinkus. Kaip lietaus lašų tekšėjimas ant viršugalvio verpeto nuo šiferinio stogo. „Myliu, nemyliu“. Visiems žinomas vaikiškas pasirinkimo būdas. Atsakymas anksčiau ar vėliau ateina, o žiedlapius skabyti irgi smagu, tik, aišku, žiedo su 4 žiedlapiais geriau nesirinkti... Vis dėlto ši laiko patikrinta klasika gana tolima nuo mąstančio žmogaus sampratos. Smegenų darbas pakeičiamas fiziniu, o ir pastarasis savo patikimumu nesudomintų net Galinos iš „Битва экстрасенсов“1, ateitį nusakančios pagal tai, kaip labai dvokia  žvake svilinami jos priauginti nagai. Tai kas belieka? Abejonės.

Čia vertėtų pažymėti, kad lietuvių kalboje žodžiai abejonė ir dvejonė toli gražu nėra sinonimai. Gana juokinga, kad dabartinės lietuvių kalbos žodynas šiuos žodžius aiškina vieną per kitą (žiūrėti paveikslėlį viršuje). Pamėginsiu išryškinti skirtumą. Pirmasis etapas susidūrus su pasirinkimu yra būtent abejonė.



Abejonė

Visų pirma abejojama abejais pasirinkimo variantais. Tarkime jų yra du. Paimkime paprastą pavyzdį: po pietų užsinorime deserto. Yra zefyrų ir šokolado. Žinoma, sveikam žmogui kartu su sveikatos savisauga turėtų busti abejonė. Ar tikrai turėčiau valgyti saldumynų? Ar taip nepakenksiu virškinimui? ir t.t. Taigi pasirinkimas yra sudėtingas vien dėl to, kad sukelia atmetimo reakciją – abejojama bendrai visų pasirinkimo objektų reikalingumu ar pageidavimu.



Dvejonė

Kaip „Po lietaus miškai kvepia“, taip po abejonės pakvimpa dvejone. Jau žodžio šaknis nors ir netiesiogiai, bet duoda nuorodą į skaitvardį du. Taigi, praėjus pirmą etapą ir priėmus svarstymui abu pasirinkimo variantus, prasideda atskiras objektų analizavimas. Du. Du prepasirinkimai apmąstomi atskirai. Nuo zefyrų pučia vidurius, šokoladas degina stemplę. Šokoladą labiau mėgstu, bet zefyrai skanesni ir t.t., ir pan. Tačiau palikime šiuos banalius pavyzdžius. Klausimams, kurie esti be galo sunkiai išsprendžiami, galbūt net egzistenciniai, ir pasirinkimams, kuriuos žūtbūt reikia padaryti, būdingas, kaip drįstu vadinti, pridėtinis svoris.

Eureka! Štai čia ir išlenda yla iš lietuvių kalbos maišo. Apsižvalgo, sušvilpia ir jai iš paskos maršo ritmu pradeda lįsti grėblys, šakės, keletas girnapusių ir net siuvimo mašina. Dvejonė yra per siauras žodis. Per siauras, nes nebūna klausimo su dvejais atsakymais. Pamirštame, kad smūgiui reikalingi ne tik du žandai, bet ir kumštis. Individas, besirenkantis vieną iš dviejų variantų, visada nejučiomis pasirenka ir dar vieną. Tai yra požiūrio pakeitimą. Žmogus, pasirinkęs viena, o ne kita, visuomet palieka pakeitęs (bent trumpam) požiūrį to „viena“ arba „kita“ atžvilgiu. Tai natūrali prigimtis kelti žeminant. Vieną žemini – kitas kyla. Todėl mano siūlymas būtų žodį dvejonė pakeisti žodžiu trejonė, taip pat įteisinti žodžius tetronė, pentonė, heksonė ir t.t. priklausomai nuo pasirinkimo variantų skaičiaus, neužmirštant formulės P=n+1. Kur P – bendras pasirinkimų skaičius, n – akivaizdūs pasirinkimo variantai, 1 – pridėtinis svoris. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose, kuriuos pats vėliau parašysiu, šis skaičius svyruoja nuo 0,8 iki 1,5.


Nusilenkimas

Gali būti, kad visa, kas čia parašyta, bus pavadinta pokštu. Dėl to visai nesupykčiau, nes pameluota nebūtų. Ir vis dėlto tiems, kurie galbūt pažvelgs į šias rašliavas kiek rimčiau, noriu pasakyti, kad jos jokių taisyklių neprimeta ir niekuo neįpareigoja. Galbūt tik trumpam pamąstyti, ar tikrai tai, kas stovi vienoje scenoje, yra to paties spektaklio dalis.

O dabar: uždanga.

 


1 Ekstrasensų mūšis

 





Komentarai

  1.        Mažena

           Man regis, kad didžiai gerbiamo Armino rašyba yra raktas į jaunosios lietuvių kartos gimtosios kalbos turtinimą ir vadinamą antianglėjimą. Tiesiog dabartinės lietuvių kalbos mokytojos skund

  2.        Samuelis

           Kaip girdėjau kažkada sakant: Lietuvių kalba anksčiau RUseno, o dabar ANGLėja. Bet džiugu matyti, kad jau ne tik ANGLėja bet ir kurenama.

  3.        Ruduo

           Ar galima būtų tikėtis kūrinio, sudėto vien iš Jūsų sukurtų žodžių? Tai būtų išties stebuklinga.

  4.        

           Nuos - ta - bus spekltaklis :)

  5.        Ūla

           Arminai, kaip visad - žaismingai, įdomiai ir nebanaliai. Tiesiog pasigardžiuodama trauškiu tavo rašliavą:)

Komentuoti: