Mūsų Getsemanės naktys

Būtent jau gimdami esame įspraudžiami į savo baigtinumą, apibrėžiami sakiniu, kurio taškas yra mirtis. Koks didelis ir neišvengiamas absurdas slypi šioje tiesoje! Tadgi suvokus šį absurdą mūsų sąmonėje atsiranda daug pasirinkimų: savižudybė, įsiprasminimas, džiaugimasis smulkmenomis ar besąlygiška kapituliacija slogios rezignacijos akivaizdoje. Mūsiškės minties dominante, kažin kodėl, šitokios sampratos fone dažnai tampa mūsų asmens reikšmės nuredukavimas suklupus prieš gyvenimo didybės paveikslą: „Ak, koks mažas ir laikinas esu, – tariame sau. – Geriau gyventi tik šiuo momentu, tik šiandiena. Juk rytoj manęs išvis gali nebelikti.“ Tačiau manau, kad priėmę tokią nuostatą, išties prarandame galimybę aptikti gyvenimo grožį, būtent, kuris slypi tuose momentuose, kai nepajėgdami atlikti visų savo pareigų šuoliais bėgame per gruoblėtą žemiškosios buities kelią, ir staiga, kai jau kvapą užima beprasmybės ir nuovargio dusulys, kai ašaros teka ne dėl jausmų – juos dėl skubėjimo mes jau seniausiai pamiršę – o dėl to, jog privargusias akis išpūtė vėjas, sustojame pamatę besileidžiančią saulę, savo motiniškais delnais glostančią eglių viršūnes. Tūlas filosofas tuomet pasakytų – kasdienybės žmogus prisilietė prie būties metafizikos. Ak, skaitytojau, juk būtent tos akimirkos, kai savo dienose pajuntame esant antgamtės, yra vienintelis išsigelbėjimas nuo klaikios žinios, jog mūsų akių vokai galiausiai bus stačiai nukreipti grabo dangtin. Argi mūsų nugaromis nebėgioja šiurpuliai, kai naktį nuostabos žvilgsnius kreipiame į Grįžulo ratus? Argi nedilgčioja pilvas, kai po ilgos kelionės iš dulkių nualinto miesto atvykę į pušų alsavimo kvapo atgaivintą pajūrio kaimą pamatome jūros bangų mūšos didybę? O, mano brangus skaitytojau, abu žinome, kad mūsų širdis, išvydusias pievose kylantį rūką, virpina ne cheminių ir fizikinių dėsnių žaismas, ne – jos jaučia, kad štai čia, šiose pievose, reiškiasi būtovės slėpiniai. Ar tad racionalu kiekvienam daiktui, esančiam panosyje, suteikti reikšmę? Būtent reikšmę, kuri mus turėtų padaryti laimingais? Betgi kokia baisi klaida tuomet daroma! „Carpe diem! Kiekvienas išgertas lašas man šiandien teiks laimę!“ – ar taip mes neužmaskuojame tikrąją laimę teikiančių momentų? Tų, kurie sužybsi gal tik kartą per visus metus, tačiau apglėbia mus savo šiluma ir  keistu susigraudinimu.  



Pasmerkėme save kančiai tada, kai tarp laimės ir džiaugsmo padėjome lygybės ženklą. Tuomet kiekvienas savyje susikūrėme savo Sizifą, su prožektoriumi miške ieškantį džiugesio, o jį atradus vėl keliaujantį aplink tą patį mišką, nes, pasirodo, toji džiugesio taurė sutrupa vos prie jos prisilietus. Pamiršome paprastą tiesą – jog liūdesys yra lygiai tokia pati laimės dedamoji, kaip ir džiaugsmas. Tik šių dviejų emocijų kontraste mes galime save atpažinti nelyg koordinačių sistemoje, kurioje džiugesys būtų ašis y, o liūdesys – x. Dar daugiau, žengsiu į priekį ir pasakysiu, kad tik didelį liūdesį patyrę, gebėsime patirti didelį džiaugsmą. Juk nėra labiau su atskaitos tašku susieto subjekto, negu mūsų jausmai. Tik turėdami tų atskaitos taškų įvairovę gebėsime suvokti, kurioje emocijų pasaulio vietoje esame.   



Betgi šiandien stačiai savęs atsisakome. Mūsų jausmai labai dažnai mums patiems gelia it avilį ginanti širšė. Todėl bandome tuos jausmus užglaistyti nerūpestingumo ranka. Tačiau, mielas skaitytojau, būtent mūsų jausmai ir yra tikrasis liūdesio – to liūdesio, kuris reikalingas džiaugsmui pažinti – šaltinis. Jie visada bus susieti su kitais žmonėmis, nepaisant to, ar mes pyksime, bjaurėsimės, bijosime, pasitikėsime ar stebėsimės. Jausmų išpažinimas žmogui, į kurį jie nukreipti – tai mūsų Getsemanės naktys. Atėjus tam momentui, visi, nors ir nenorėdami, ištariame Kristaus žodžius: „Tėve, atitolink nuo manęs šią taurę!“ Argi susidūrę su savo psichologijos nežinomybe, mes nesiviliame savo draugų pagalbos? Ar neprašome artimų žmonių, kaip Kristus prašė Petro, Jokūbo ir Jono: „Mano siela ligi mirties nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ Ak, brangus skaitytojau, atvėrę save kitiems mes nuplėšiame nuo savęs rūbus taip, kaip budeliai juos nuplėšė nuo Jėzaus ir save apnuoginame teismui. Juk pasakę kitiems tai, ką galvojame, išties visada pasakome tą patį: „Štai, dabar aš prieš tave nuogas, imk mane ir teisk.“ O būtent tuo mums ir nepasiekiama dievybė – Jėzus sukniubęs meldėsi, buvo apnuogintas, tačiau trečiąją dieną prisikėlė kartą ir visiems laikams, o mūsų nukryžiavimas taip dažnai baigiasi mirtimi. Ir tik vienatinių prisikėlimų mūsų gyvenimuose pasitaiko. Tačiau tai ir yra tie prisikėlimai, prieš kuriuos nublanksta visi kartai, kai nuteisti ir išpurvinti mes mirėme.



Įsivaizduoju, kad ateis diena, kurioje nebebus  nei melo, nei apsimetimo. Ateis diena, kai radijo diktorius praneš: „Šiais metais neįvyko nė vienos savižudybės.“ Tikiu, kad vieną dieną žmogus supras Jėzaus ant kryžiaus ištartus žodžius: „Eloji, Eloji, lema sabachtani?" 1 Būtent, kad prieš pasirodant saulei, prieš pakvimpant pievoms ir prieš iškrintant rasai, ateina neviltis, o į mūsų delnus ir pėdas yra kalamos vinys...

 


1 Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

 





Komentarai

  1.        Ačiū

           Ačiū, labai gražu. Daugiau taip rašykite.

  2.        Bičiulis

           Teksas persiskaito taip greit, kad atrodo jog sumirksėjai tik vieną kartą jį skaitydamas.

  3.        CoreyFougs

           This year turned out to be very difficult. But we have optimized and reduced the cost of our products! It is almost impossible to find prices lower than ours, the sale is at the cost price level. Watch and be surprised by our super low prices https://is.gd/72jG3I

Komentuoti: