Pūkis

Marija nemėgo, kai sniegas šitaip byrėdavo. Tada negalima lipdyti besmegenio. Balto vandens dulkės tik išbyrėdavo, o ilgiau palaikius rankoje bandant padaryti gniūžtę tarp megztų pirštinių, jas sušlapindavo. Tada tėtis bardavosi ir sakydavo, kad susirgs. Marija ir susirgdavo. Ji klausė savo tėčio.
Bet šiandien ji nebegalėjo klausyti... Ėjo per savo nemėgstamiausią sniegą. Jis lengvais sūkuriukais kilo nuo jos mažų, bet ne baugščių žingsnelių į senų pavargusių žibintų šviesą. Mašinos nebevažinėjo, aplinkui buvo tylu. Ir tik Marijos smalsios ausytės būtų galėjusios išgirsti, kaip už mėlynai spingsinčių langų šventiškai kalbėjo televizoriai (labai geri daiktai), mesdami gražios šviesos atšvaitus ant lubų, bet negirdėjo. Čia ji, Marija, buvo toks pat mažas žmogus kaip kiti savo mylimų šunų šeimininkai: savo mažuose, krūvelėmis vieni ant kitų sukrautuose namukuose, kažką krapštinėjantys prieš gulantis už langų su lipdukais, kviečiančiais Kalėdų senelį, ar mirgančių nuo kaimynams skirtų girliandų. Kalėdų senelis pas juos neateis. Jie neturi kamino.
Kažkur trinktelėjo metalinės daugiabučio durys, bet ji net nekrūptelėjo, ėjo tvirtai suspaudusi odinį trumputį pavadėlį ir tik jos Pūkis, akivaizdžiai kaip ir jo šeimininkė nekenčiantis tokio sniego, pradėjo binzinti nelyg šuo kiek arčiau. Dvylikaaukščiams nutirpo viršūnės – pradėjo snigti. Šviesa tapo matinė, bet nė kiek ne šiltesnė.
Tolstant nuo sankryžų ir paskutinių kursuojančių tylių kaip jų vairuotojai autobusų, nuo šviesoforų, naktį paslapčia išsijungiančių, nes nereikalingi, tolstant nuo stotelių ir jų tvarkaraščių, nuo nubarstytų druska šaligatvių, priartėjama prie sidabrinių ir oranžinių kelio stulpelių, ramiai mirksinčių raudonų mašinų signalizacijos lempelių, prie bobučių suoliuko, besmegenių akių – kankorėžių, priartėjama prie kažkur tolumoj girdimo vienišo šuns skalijimo ir paskutinio žmogaus batų nusidaužymo ant laiptų.
Marija suprato, kad jau nutolo nuo namų, iš lengvo kaminų dūmų kvapo, daugėjo apipustytų medžių ir vis mažiau buvo tų geležinių keturkampių, kur močiutės daužo kilimus. „Pasiilgau močiutės“, – pagalvojo. Bet tėvelis nebeleidžia nuvažiuoti, o mamytė vis labiau tyli. Dažniau ir labiau.
Pamena, važiuodavo rudenį, kai būdavo obuolių. Marija neidavo rinkti, jai labiau rūpėjo saldainiai barely, niekaip jų negalėdavo perkąsti. Kai tėvai grįždavo, paskutinė įeidavo močiutė su labai juokingais guminiais batais (kaip zebro). Tada visi sėsdavo prie stalo valgyti sriubos „...katrą kaip žinodama ryte išviriau.“ Močiutė su mama apie kažką kalbėdavosi, kartais paklausdavo ir kiek Marija paaugusi. Tik tėvelis visąlaik sėdėdavo labai vienodu veidu, žiūrėdavo tik į dubeny plaukiančias bulves, paskui į ant palangės padėtą neveikiantį televizorių su nerta servetėle. Močiutei pradėjus „Būk geras...“ stipriai suraukdavo antakius ir išeidavo laukan. Kartais su plaktuku.
Vėliau vesdavosi Mariją pas kiaules ir ji stebėdavosi, kai jos niekad nepaauga. Visad vienodos tokios trys. Trys tebuvo ir vištos. Smagios bėgiodavo po aptvarą. Marija galvojo, kad jos apgavikės. Jai niekad nepatikdavo gulėti namuose. Bet ji bent neturėjo sparnų. O jos... turi ir negali vargšės išskristi, gyventi kur nors medyje arba persikelti į kitą aptvarą. Todėl ir bėgioja atseit smagios... kas joms belieka.
Jau pavargusi Marija dabar pati pasijuto kaip višta, negalinti išskristi kur nors toli toli. Toli nuo pikto tėvelio, toli nuo savo gulėjimo patale su temperatūra. Jai nepatikdavo sirgti. Labai. Tuomet atsibusdavo saulei besileidžiant ir matydavo raudonam lange mamytę raudonom akim ant palangės. Ji sėdėdavo apsikabinus pagalvę ir labai stengėsi nusišypsoti. Tėtis niekada neateidavo... tik veždavo ją į mokyklą. Sustodavo. Lipk! Bet tai būdavo pavasarį, kai šilčiau arba rudenį, kai vis dar šilta. Marija dabar ėjo pavargusių žibintų sniego duše ir džiaugėsi, kad dabar neserga, kad galėjo pati išeiti, kad ir neišskristi. Josios skruostai buvo drėgni ir šalti nuo snaigių, dėl to nebebuvo tokie sūrūs.
Pavadėlis ėmė vilktis pažeme – rėžti storą brūkšnį šviežiame sniege. Nesąs praeivis pažiūrėjęs į pėdsakus: dvi mažos pėdutės ir storas brūkšnys, – būtų pagalvojęs: „Taip... čia ėjo mergaitė su kažkuo labai sunkiu ir niauriu. Tas kažkas gal net buvo užsikoręs ant kaklo ir vilkosi. Taip...“
– Pūki! Būk geras, aš noriu eiti viena.
Lyg supratęs žmonių kalbą, kiek sulėtino, atsiliko. Pavadėlį ji kartu su kumštuku įsikišo į striukės kišenę – labai šalo. Žmonės su savo vaikais jaukiai susigūžę savo lovose arba prie labai gražius atšvaitus ant lubų metančių televizorių savo namuose. Bet Marija negalėjo grįžti, kur jauku, nebent kur šilta. Vis dar mintyse sukosi vaizdiniai, frazės, garsai: dūžtantys indai, saliono durų garsus trenksmas. Marija iš karto bėgo pažiūrėti. Sustojo tarpdury. Mamytė atsitūpusi viena ranka renka dar garuojančias šukes, kitos nykštį įsikišusi į burną ir beveik verkia, ant lūpų šlakutis kraujo. „Mama!” „Marija, eik, tu basa. Eik į savo kambarį žaisti.“
Ir taip visada. Marija eidavo žaisti (iš tiesų apsikabinusi Pūkį ilgai galvodavo), Mamytė tvarkydavosi, o Tėtis... Ji niekad nežinojo, ką veikia jis, užsidaręs salione su televizorium. Gal žiūrėjo... pro langą ir galvojo kaip šįkart atsiprašys. Marija niekada negirdėjo, kaip Tėvelis atsiprašo. Niekada nematė šio posūkio.
Dar vienas, antras su trečiu ir ji nebežinojo, kur esanti. Visas tviskantis langų iš kubelių pastatytuose namuose mirgėjimas liko jai už nugaros. Bet suprato, kad atėjo į gerą vietą. Žmonių namai čia buvo toli vienas nuo kito, nesitrynė, nelipo ant galvos, dėl to ir patys savo mylimų šunų šeimininkai buvo laimingesni, jų šypsenos tįso arčiau ausų. Jų langai toliau nuo lovų... tai ar jie miega ilgiau?
Marijai dabar buvo labai šalta: pėdučių jau seniai nebejautė, stengėsi pajusti ar ir Pūkio drebėjimas persiduoda per pavadėlį. Ne. Sniego tirštumas, vėjo nesatis, matyt, sugėrė visus virpėjimus. Atsmaukė striukės rankovytę. Plastikinis, bet einantis! laikrodukas kiekvieną rytą buvo užsegamas ant kairės rankos. Mamytė irgi tokį turėjo, tik ne plastikinį. „Pūki, jau taip vėlu!” Iš tiesų valandos jau buvo pradėtos skaičiuoti iš naujo. Praretėję debesys nebesibarstė savimi, pro plyšius, regis, leido sroves dar šaltesnio nakties oro. Prieš akis už kelio vingio įsižiebė du žiburiai. Marija kiek paspartino žingsnį, Pūkis neatsiliko. Staiga kažkur virš miškų pakilo šviesos srovė. Būm, babam. Mažoji net krūptelėjo.

Pirštų barbenimas į tamsią palangę...
– Žinai, galėtum ir tu kada nors nupirkti kokį fejerverką. Marija iš taip arti niekad ir mačiusi nebuvo.
– Dar ko! Aš lygtais dėl tavo šitos mergos mažai pinigų išleidžiu.
– Kaip dėl mano?!
– Tai mokykla, tai daktarai, kai ne daktarai, tai vaistai.
– Bent prie televizijos bokšto nuvežtum per Naujus metus.
– Marija, įjunk šviesą, neina nieko matyt, kaip subinėj sėdim... Ne, nevešiu. Paskui vėl susirgs šita, paskui vaistus pirk, slaugyk.
– Lygtais slaugai tu... – sumurmėjo mamytė. Ji tebebuvo užsisukusi, žiūrėjo pro langą, kuris visai nemirgėjo.
– Tu ką pasakei?!
Marija įjungė lemputę, bet matėsi tik sublykčiojimas. Lemputė perdegė.
– Marija! – užriaumojo.
– Tu ant mano dukros nerėk, – mamytės balsas skambėjo taip silpnai.
– Va ir visi tavo saliutai...
Suspaudęs kietą žurnalą tėtis puolė prie šalia sienos stovinčios Marijos. Jis užsimojo. Prieš stipriai užsidengdama rankomis galvą ji dar spėjo pamatyti tėvelio akyse atsispindinčias eglutės girliandos spalvas: du raudoni taškeliai. Mama griebė tėtį už alkūnės, iš jos ir gavo į veidą, bet Marija užtat spėjo nubėgti ir užsirakinti savo kambary. Dabar svarbiausia buvo neklausyti. Marija, neklausyk tų iki skausmo duslių, prislopintų garsų. Tėvo pirštų traškėjimo, paskutinio durų dūžio, tavo mamos lūpos dabar kietai sučiauptos, kad tu negirdėtum. Todėl ir neklausyk.
Marija viena ranka šluostėsi akis ir nosį, kita į savo kuprinytę krovė savo menką mantą: Pūkio lėkštelė, kojinės (irgi jo), jos vaistai, nosinės, kelios batono riekės, kurias atsinešė ant stalo iš ryto. Viskas. Kai tėvelis vėl užtrenks duris, ji apsirengs Pūkį ir abu išeis. Tada tėtis mamytės nebeskriaus. Ji išeis ir tėvelis džiaugsis.

Dabar ji rišo pavadėlį prie šunims skirto stulpelio ir ramino Pūkį:
– Palauk, neilgai aš, gerai? Palauk, kojinė nusmuko... va. Lauk čia, niekur neik. Aš tuoj.
Prieš žengdama pro parduotuvės duris Marija dar žvilgterėjo į tokį vienišą baltame fone baltą Pūkį. Tik juoda nosytė pūpsojo nelyg pernykštis kaštonas kailiuko pusny. Marija žinojo, kad nieko nepirks, bet jai labai reikėjo pasišildyti. Nutaisiusi gudrų žvilgsnį ji apžvelgė šaldytuve išdėliotus sūrelius. Pamena, kaip vasarą su mamyte, kai išėjo labai labai ilgai pasivaikščioti, jos čia užsuko ir abi nusipirko po sūrelį. Iš už karoliukų užuolaidų išlindo apvali mėlynai apsirengusi pardavėja, nusišypsojo taip, kad atgal šyptelt nesinorėjo. Pamačiusi, kad dar neišsirinko, pavalė mėsos peilį ir, matyt, tik tuomet susgribusi paklausė:
– Nu... tai tu čia viena?
– Ne. Manęs laukia lauke.
– Gerai. Tai ar pirksi ką?
Marija suprato, kad ilgiau nebesišildys...
– Ne, man pinigų nedavė.
Susikišusi rankutes į kišenes ir išėjo. Pardavėja tik nuvalė peilį ir vėl dingo už karoliukų užuolaidos. Lange taip liūdnai mėlynai švietė pastatyta apdulkėjusi eglutė.
Kol atrišo pavadėlį, sau už nugaros girdėjo kažkokius šūksnius, bet bijojo atsisukti. Vėliau tik, kai privalėjo eiti, pamatė kuprotą žmogų, nueinantį su metaline pailga dėže, veide buvo žalia. Marijai buvo per šalta, kad toliau eitų. Ji tik nupūškavo su Pūkiu ant rankų per pusnis prie pirmo pasitaikiusio medžio šitam miško kely, kur nežinia kaip atsirado. Užsikniaubė ant kamieno, krūtine prispaudė Pūkį ir užsnūdo. Negalima buvo to pavadinti miegu. Kaip miegu negalima pavadinti ir ligonio blaškymosi užsimerkus. Marija užmigo kaip žmogus kažką nujaučiąs.

Dieve, tos kiaulės lenda prie pat veido savo šlapiais šnipais. Bet dabar ji pamatė, kad ir pati yra kiaulė. Tai jie trise, su tėveliu ir mamyte, visada tokie patys močiutės tvarte. Bet o kokios keistos jų kojos. Plonytės, gelsvos. Tik trys pirštai. Dabar jie trys vištos (net tėvelis), knibinėja kažką smėly, o už aptvaro vielos – močiutė. Močiute! Ji tik atnešė iš malkinės kirvį... sužibo du raudoni taškučiai.

PYYYYP! Marija net pašoko, iš už striukytės vos neiškrito Pūkis. Taip į akis spiginti galėjo tik tėvelio mašina.
– Marija!
Ji bėgo į tėvelį, ji jam viską buvo atleidusi, ji viską suprato, norėjo apsikabinti. Jos nemėgstamiausias sniegas purslais krito į šonus, Pūkis kratėsi viduj.
– Lipk.
Tėtis atidarė galines dureles.
– Vėl kaip durnė su tuo tuščiu pavadėliu tampaisi, – atėmęs kirto vieną skaudų per nugarą. – Lipk tiktai nežliumbusi, nes dar dadėsiu. Ir striukę užsisek.
Marija nebesišluostė ašarų, o tik tyliai sėdėjo prikaitintoj mašinoj, žiūrėjo į tamsius kubelius, vėjo malūnus imituojančius žibintus, šviesos sparnais raikančius ašaras.
Kai grįžo namo, mamytė irgi buvo ką tik nusirengusi, dar raudonais žandais, visai nebesistengė šypsotis. Marija norėjo ją apsikabinti, bet išgirdo:
– Nusirenk ir eik gulti.

Ir jai teliko kumštuke stipriai stipriai su ašaromis kišenėje spausti pernykštį kaštoną.





Komentarai

  1.        Rosita Gal

           Labai gražu ir labai liūdna. Ir gilu bei tikra iki negalėjimo. Atrodo, tos mergaitės lūpomis kalba visi neteisingai nuskriausti vaikai. Ačiū, kad Tu jauti jų pasaulį ir moki sukrečiančiai ir įtaigiai tai perteikti.

Komentuoti: