Paukščiai

1.

Kai kuriems žmonėms tiesiog netinka būti žmonėmis. Negaliu to pagrįsti jokiais faktais ar įžvalgomis, tiesiog žinau, kad būtų pasisekę labiau, jei šiame pasaulyje egzistuotų, pavyzdžiui, paukščiais. Lygiai taip pat žiūrėdama į juodas kai kurių paukščių akis suprantu, kad jie būtų geresniais žmonėmis nei daugelis dabar esančių. Aišku, galima piktintis, nes paukščiui net į galvą nešautų norėti tapti kuo kitu, bet nė vienas nėra man to pasakęs taip, kad aiškiai suprasčiau. Ir visa tai ne todėl, kad dėl gebėjimo skraidyti paukštis apipintas mitais ir legendomis (nors mitiška būtybe ir aš jį vadinčiau), ne dėl galimybės keliauti kur akys veda. Tiesiog vienam žmogui erdvė tinka lygiai tiek, kiek kokiam paukščiui netinka – lyg nenatūraliai abu sėdėtų, vienas bute, o kitas – ant šakos. Nors imk ir apkeisk.


2.

Paukštis, skirtingai nuo kitų pasakų faunos atstovų (varlių, virstančių princais, žalčių, lindinčių marškinių rankovėse), man visada atrodė mistiškas padaras. Gal todėl, kad bene visose pasakose, kurias skaičiau, atsirasdavo laiku ir vietoje – tik fragmentiškai, bet užtektinai, kad pakeistų likimus. Varlės nuolat lįsdavo bučiuotis ir elgdavosi nepadoriai (kaip ta, iš šulinio ištraukusi aukso siūlų kamuolėlį, prieš tai įsiprašiusi miegoti su karalaite vienoje lovoje ir valgyti iš vieno dubenėlio), katės nuolatos kažkur keliavo – tai visur vienos, tai į krikštynas – dėl to pykosi su šunimis, pelėmis ir žmonėmis.
Be paukščių gal lapėms jaučiu šiokią tokią simpatiją. Jos mano sąraše antros – tokia įspūdinga buvo pasaka apie lapiną su devyniomis uodegomis, sumaniusį patikrinti, ar tikrai žmona mylinti jį ne dėl uodegų skaičiaus. Dėl šio eksperimento apsimetė mirusiu, o ji iškart pradėjo kito devynuodegio paieškas. Ši istorija man kažkodėl skaudžiai šiuolaikiška.
Tačiau paukščiai taip žemai nenusileistų. Jie visad aukščiau medžių viršūnių ir žmogiškojo (lapiškojo) regėjimo lauko. Tokiame aukštyje ir į pasaulį tenka žvelgti ironiškai. O ironija tam tikra prasme yra drąsa.
Tos paukštiškos drąsos jiems galime pavydėti.
Dar geriau būtų jos pasiskolinti – man vis negana, vis tenka į krūvą telkti visą turimą, susišluoti drąsą į krūvelę iš visų sielos pakampių prieš atiduodant skaitytojui ar žiūrovui kokį darbą – nesvarbu, ar tai piešinys, ar tekstas.
Stiprūs tekstai sugeba apsiginti patys, kartais netgi apginti rašantįjį. Todėl didžiausia dalis mano darbų guli stalčiuose – laukiu, kol užaugs patys, kol sutvirtės ir jiems, žinoma, nelabai sekasi – tekstams, kad augtų (jei ne jie, tai rašantysis), reikia saulės šviesos. Tad jei koks paukštis atskris ir išsineš visus mano juodraščius iš stalčių, juo geriau. Jų, kaip mėgsta sakyti močiutė, ant duonos neužsitepsi.


3.

Rašau kaimo namelio verandoje – priemenėlėj, gonkelyje– ką tik po liūties ėmė šviesti saulė. Priešais langus – pavėsinė, ir nuo šilumos garuoja šlapias jos stogas – kažkokia keistai graži gamtos ir žmogaus sintezė atrodo. Gal čia jokio grožio nėra, gal tai tik sentimentai šiam atostoginiam rąstiniam namukui su visais privalomais kaimiškais priestatais (kluonu, kažkada stovėjusiu svirneliu ir malkine), bet toje pavėsinėje lizdelį susisukęs mažas paukščiukas. Ir dabar, liepos pradžioje, išperėti žiopliukai mokosi skraidyti. Straksi stogu, o nuo jo garuoja vanduo.

Štai, pasirodo, neturiu nė vieno sinonimo žodžiui paukštis, kurį galėčiau pavartoti teisingai – žinoma, jei mano kieme neskraido varna, kėkštas, gandras ar koks žvirblis.
Strykčioji, gražu, o kas tu per paukštis – nė nenumanau.


4.

Gal tai keista, bet paukščius galiu susieti beveik su viskuo. Kažkokia neišsemiama tema – jei gerai galvoje paieškojusi su matytais vaizdais neišvesčiau paralelės, surasčiau atitikmenį dainų žodžiuose, kurių apie juos prirašyta daugiau, nei reikia. Kartais išvis protinga patylėti ir nors trumpam tyliai ties kuo nors sutelkti dėmesį. O jei labai nesigauna, tai bent neužsitęsti per ilgai, susičiaupti ir stebėti. Atidžiai žiūrint visus neaiškius paukščius perprasti lengviau.






Komentarai

  1.        Birutė

           pažįstu keletą žmonių-paukščių

Komentuoti: