Ab initio arba 1/1111 dienos dalis

Slėpynių akistatoj sutinku aš jį. Skruostai pasipuošia aviečių skaistumu, o širdy prasimerkia Paeonia lactiflora. Galugerkly paskendęs verksmas, akyse jau pamestas dorumas, lūpose surištos mano kančios, ausyse nutilęs tavo balsas. Kančios troškimo nutraukt negaliu tik Prometėjo grandinių tramdoma esu. Pasmerksiu save tavo likimui ir tikiuos kitam gyvenime dar susitiksim. Nors akys jau ilgai tave sekioja, bet krūtinę nuolat spaudžia geležis, o pirštai glamonėja tavo nematomą erdvę. Norėčiau abstraktuotis, anoduoti(s) ir pabaigoje apeliuoti. Balso stygos patyrė apraksiją, mano kūne sukilo astrazija, jausmai išbandė astrolatriją, o kvėpavimas pametė atelektazę.

Tavo korpusas pasisuko ir tavo veidas išnyko. Skaityt iš akių aš temoku, o tavosios tokios klaidingos, kad net Bermudų laivynai paklysta. Praėjo 1/1111 dienos dalelė, o jau ramint save turiu. Norėčiau paspausti vėl ranką, norėčiau vėl kalbėtis ir vėl matyt (non)Holivudinę šypseną ir skaityt viens kito mintis, ir pavydėt kitiems tikrų jausmų. Tavo plaukai lyg syringa reticulata mane gaivina ir nuolat rymo laukų arimuos. Brangusis, nebūsiu Tavo Euridikė, o Tu, meldžiamasis rudaplauki, nebūk mano Orfėjas… Man širdį gelia Tave pamačius, bet laiko liko nebedaug, minėjau daugkart aš šįryt, kad metastrongiliozėj reik išnykt.


Aštuntą valandą mano veidą bučiuoja gaida
Skaistumo sukurta tyla
Aušros spindulys many pražydo staiga
Ir papurto skardi toji šerkšno dulksna.







Komentarai

  1.        Milda

           Labai įdomi išpažinties forma.

  2.        Gvidas P

           Talentas... Tik galėtų būti ilgesnis...

  3.        Birutė

           labai gražus bijūnų žydėjimas širdy

  4.        Meilė

           Tikrumos sala, kurios IP nesibaigianti grožio visuma.

Komentuoti: