Ruginė arbata

Nepadovanota dovana. Ačiū Rugilei Arbačiauskaitei, kurios lietuviškas vardas įkvėpė šį darbą. Lietuviškesnis, matyt, tik Gintaro Varno užvadinimas.


– Maam! A galiu į kiemą?! – vos spėjęs nulaižyti koše aplipusį šaukštą, šaukė Algis.
– O košę suvalgei?
– Nu.
– Gerai, bet žiūrėk tik nelįsk į rugius, vėl visas susibraižysi, tėvas man galvą nuims.

Bet pasistiebęs ir atkabinęs durų skląstį, Algis kaip visada vienmarškinis išlėkė pro duris.
Namie jam nepatikdavo – pratūnodavo ten visą žiemą, rudenį, o jeigu nepasisekdavo, tai ir visą pavasarį. Ant šiaudinio čiužinio arba po juo... Nors kiek tų pavasarių tebuvo matęs? Penkis, gal septynis. Ir vis tiek kažkas jame tokio veikė: vos išlįsdavo saulė, kiaurai prašviesdama tarp obelų iškabintas paklodes, jis nelyg paukštis iš narvelio sprukdavo lauk. Kvėpuoti, lakstyti, pažiūrėti, ar tebestovi jų Nūka, ar teberūdija plūgas prie vištų aptvaro.
Bet labiausiai jį traukė ten – į rugius. Tas jų bangavimas, su kur ne kur pasirodančiu rugiagėlės žiedu. Užlipdavo ant Kalnelio. Jis neprisimena, bet mama pasakojo, kad, kai jis kabėjo lopšy, senas – dar kolūkio – ekskavatorius iškasęs tą Prūdą, o žemes suvertęs į vieną krūvą. Algelis tada labai verkė ir klykė, mosikuodamas rankutėmis taip, kaip šokinėjo ekskavatoriaus kamino dangtelis. O dabar tai jo Kalnas. Kada nors ten pasistatys savo namą, langas bus į tėvo rugių lauką ir jis žiūrės pro jį. Žiemą nusileis laiptukais aplankyti baltos mamos, o rudenį užsiplikys arbatos.
Taip galvojo Algelis, dabar badantis sraigės akis; o ši, priėmusi kankinės vaidmenį, įnirtingai šliaužė tolyn nuo putlių vaiko rankų.
Staiga už daržinės pakilo baisiausias triukšmas, rėkė vištos susiėmusios už prijuosčių, pasigirdo paskutinis skiauterių gynėjo balsas. „Lapė!“, – toptelėjo Algeliui. Niekada nebuvo matęs nė vienos, bet labai norėjo. Tėvas pavasarį pro langą pamatydavo: „Lapė“ ir pasileisdavo laukan. Matyt labai graži buvo...
Sujudo rugiai. Algelis nuskuodė iš paskos mosikuodamas rankomis. Šiurkščios rugių varpos skaudžiai mušė per veidą, bet jis skynėsi kelią iš paskos, kol suklupo. Apsižvalgęs lapės nebematė. Bet pats buvo atsidūręs ištryptame plotelyje prie pat kelio drebulių. Prie jų varpos atrodė tokios ramios. Greitai plakanti Algelio širdis nurimo, jis apsivalė kelius ir jau būtų ėjęs, kol mama nepastebėjo, kad nebėra jo prie akmens, bet ant vienos varpos pamatė boružę, norėjo ją pasiimti su visa varpa ir parodyti mamai, koks jis jau didelis. Boružei tiek pat metų, o jis daug didesnis užaugo. Bet šiaudas garsiai lūžo ir boružė nuskrido.
Algelis vėl krito ant kelių ir susigūžė. Mamytė bėgo palaidais plaukais per kelią susiėmusi už veido. Kai nutolo, pats išbėgo į kelią ir parskuodė namo.
– Maam, lapė viš...
– Tylėk! – užriaumojo tėvas. Jis dabar sėdėjo nenusiavęs ir šliurpštė putrą. – O tu, – nužvelgė pro langą žiūrinčią, ranka galvą pasirėmusią mamą. – kabinėsies man prie vyrų tai dar ne taip gausi.
Mama pakilo ir labai labai stipriai suspaudusi lūpas pastatė virdulį ant viryklės.
– Gersi arbatos?
– Kur tau negers. Vėl visa nosis bėga. Sakiau, dar per anksti į lauką. Tikiuosi netrypei man rugių...
Tėvo akyse kažkas žybtelėjo, kai Algelis pažiūrėjo pro langą. Taip sublizga tik lapės akys tuščiame žmogaus kieme.
– Ateik čia. – patraukė už rankos, kad vos neparkrito. Įkišo pirštus į marškinių kišenę ir ištraukė rugio varpą. – Tu!
Bet čia jį atitraukė mama.
– Ble, boba, nelįsk. Vaikas visai nuo rankų nuėjo. Dar man vieną vaiką sugadinsi.
Algelis tik krūpteldavo per tuos „Ble“ ir dar kai kuriuos žodžius, bet jau nebeverkė.
– Baik. Ne prie Algio. Dar vieną... o pats ką su pirmu padarei ką? – mamai jau sunkėsi ašaros. Algelis norėjo, kad kuo greičiau liautųsi, nes ir pats prapliūps.
– Pati, durnė, nedažiūrėjai... lakstė merga po kiemą, – nuleido akis į dubenį.
– O koks durnius tą prūdą iškasė, ką? Koks durnius akmenim šlaitus išdėliojo?
– Viskas. Baigiam.
– Nieko mes nebaigėm.
– Baigėm, – užsimaukšlinęs kepurę užtrenkė duris dar su šaukštu delne.
Po kelių minučių Algelis sėdėjo ant kėdės prie palangės, o ant jos garavo puodelis. Mama šluostė jam akis tom pačiom rankom, kuriom šluostė savąsias:
– Gerk, gerk – nusiraminsi. Aš tuoj grįšiu.

Mama negrįžo
Algelis sėdėjo priešais langą į rugių lauką ir galvojo, kaip būtų gerai, jeigu namas stovėtų ant kalno. Kartkartėmis šaukšteliu pastūmdydavo ant arbatos paviršiaus grūdelį, kuris niekaip nenorėjo skęsti.
Negėrė Algelis Ruginės Arbatos.







Komentarai

  1.        Justina Očiumelova

           Oho. Užplakė širdis, užplakė skaitant.

  2.        Ociumelovas

           Labai gražu- tiesiog akyse piešėsi siužetas. Galėtų būti trumpo metro filmukas. Taip ir toliau

  3.        Birutė

           Labai gražiai nupieštas siužetas. Ačiū

Komentuoti: