Klevai pražysta rudens vakarais

Norėčiau tau rašyti kaip Kunčinas Tūlai. Bet tu kaip visad juoksies, o aš nekenčiu romantikos. Juoktumeisi vien iš to, kad tau rašau… Be to tu dar gyva, o aš ne alkoholikas.

Atsimenu, kai pirmąkart prie medžio supratau, kad tu ne iš šio pasaulio. Bet gal tu pati viską atsimeni, tai nepasakosiu.
Nesakau, kad buvo blogai man su tavimi. Buvo keista. Aš įklimpau į tave, iki ausų. Ar galėčiau tart „įsimylėjau“ ?.. Galbūt. Norėjau pabėgt, bet būtum davusi į snukį. Juk tu nenuspėjama…

Atsimeni, kai pirmąkart man davei į snukį? Aš tave prisitraukiau už rankos. Lažinuosi, tau patiko, be to, jei būtum nenorėjusi, nebūtum manęs provokavusi. Dažnai pirmas bučinys būna mielas. Visi taip sako. Šis nebuvo. Aš nemokėjau bučiuotis, o tu buvai suvalgiusi kalną svogūnų. Ir lyg to man būtų mažai, davei į snukį. Aš tik susiėmiau už skruosto. O tu: „atsiprašau… atsiprašau…“

Atsimenu, kaip gerai buvo iki tavęs… įlipdavau į klevą kažkur kaimo glūdumoj ir pratūnodavau kaip katinas iki nakties. Tada negalvodavau nieko, tik žiūrėdavau į tolį. Pareidavau namo, man atskaitydavo moralą, bet ryt iš ryto aš vėl ten pat… Tavęs aš ten nesivedžiau. Galvojau, tai buvo gyvenimas iki tavęs. Ateity dar bus gyvenimas su tavimi ar po tavęs. Dabar galiu aiškiai pasakyti – tu buvai tik vasara. Vienas tarpas. Ir, tarp kitko, lietinga vasara. Tik aš tada dar nežinojau, kad ji bus lietinga. Tada aš buvau vienas su savo klevu (jei buvau su klevu, ar galiu sakyti, kad buvau vienas?). Tada dar galvojau, kad niekas niekada manęs nemylės. Bet ar tu mylėjai? Kas tave žino. Aš tavęs klausiau. Tu juokeisi. Juokiausi ir aš. Paskui tas juokas man pradėjo strigt gerklėj.

Atsimeni, kartą, kai ėjom vogt obuolių, sakei, kad myli, paskui juokeisi. Aš irgi. Nors buvo skaudu. Ar negalėjai pabūt rimta? Negalėjai, nes kaip sakiau, tu per daug laisva tam. Bet argi ne todėl tu man patikai? Iš pradžių taip. Paskui jau įgriso. Ir tada aš taip supykau, kai nusprendei mane palikti.
Buvo gražus atsisveikinimas prie jūros. Mes stovėjom ant tilto, kai tu mane pasiuntei n****. Ir gerai. Gražios istorijos negraži pabaiga, taip ir palikime. Ne. dar nenupasakojau visų mano (gal tavo?..) kančių. Ai, ir dar romantiškiausia dalis, kaip aš apie ją užmiršau…

Susipažinom mes visai romantiškai. Aš susitraukęs tūnojau kažkur po medžiu per audrą. Gera ta audra buvo. Kas vadina audrą gera? Ji visad neša blogį. Tik ne ta pavasarinė. Ji neša meilę. Ne, ji turėtų nešti meilę. Bet atnešė man kažkodėl tave. Bet neklausk tu vėjo, išgirsi tik švilpimą.

Dangų vis skaldė žaibai. Ir man bekenčiant lietų sušukai: „Durniau, nestovėk po medžiu, taigi žaibas nutrenks“, – ir žinai ką, mane nutrenkei tu. Smogei visa savo jėga man per pakaušį, išlupai iš nasrų cigaretę ir nusivedei mane globoti. Su mėtų arbata. Iki tavęs nekenčiau mėtų. Dabar vėl nekenčiu. O tada pamėgau. Ne mėtas pamėgau, o tave. Tada buvau mokinys. Išsilaikęs teises ir paleistas nuo grandinės. Savaitę nevalgęs, kad sutaupyčiau kurui pas tave ir iš tavęs. Labai mėgai važinėtis. Dėl to aš labai nemėgau valgyti. Tau nesakiau, kiek man kainuoja kelionės, brangesnė buvai tu. Tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme. Pats stebiuosi, niekada tau nieko brangaus nedovanojau. Tu ir neprašei nieko.

Tavo namai. Kvepia karamele. Taip, tu ją virdavai. Kartą man pasakius, kad labai mėgstu irisus, tu bidonais vilkdavai pieną namo ir virdavai man juos. Dabar irisų nemėgstu. Persivalgiau. Atvažiuodavau juk alkanas.

Namie nieko nebuvo. Tik tu ir aš. Ir tyla. Bespengianti ausyse. Atsimenu, paklausei, iš kur aš, kad nutrauktum tylą. Ir aš nieko neatsakiau. O ką man sakyti? Kad atsibasčiau čia už šimto kilometrų cigaretės parūkyti? Tada paklausei, ar aš visada buvau protiškai atsilikęs. Atsakiau, kad iki trenksmo per pakaušį buvau toks kaip visi. Nusijuokei. Žinai, dažnai juokeisi, bet tavo juokas niekada man nepabodo. Jis buvo gražus ir tyras. Mano juokas buvo panašus į neužsivedantį opelį.

Sakiau, kad dar pasimatysim. Rytoj ir pasimatėm. Ir poryt. Ir per visą vasarą. Iki tos dienos, kai mane pasiuntei. Niekada nežinojau, ar tai buvo juokais, ar rimtai. Bet prieš pasiuntimą žodžiai buvo rimti. Buvo liūdna, nes tai buvo pirmas kartas, kai tu kalbėjai rimtai.

Ach, aš jau parašiau pakankamai, kad pasakyčiau. Mylėjau aš tave. Nebuvom niekada mes tokie kaip visi. Nebuvom romantikai. Ne. aš nebuvau romantikas. Tai aš nemėgau pasakos, kurioje gyvenau. Nors viskas klostėsi ir romantiškai. Vaikščiojom Basanavičiaus gatve, Vilniaus senamiesčiu, Trakų pilies tiltu susikabinę už rankų, nors mėgdavai prie manęs prisiglausti, nors mėgdavai man dainuoti. Bet niekad to niekur neskelbėm. Niekas apie mus nežinojo.

Kunčinas nežinojo ar Tūla tikra, neturėjo įrodymų net sau pačiam. Aš turiu įrodymų. Visus savo randus.

Pirmosios maudynės. Kas galėjo pagalvoti, kad žengdama taip drąsiai į šaltus Baltijos vandenis pirma manęs, tu jų taip išsigąsi ir šoksi man ant kupros ir įsikabinsi su nagais į mane? Aš dar nepabūgau tavęs paerzinti ir nešti gilyn į jūrą. Kuo toliau ėjau tuo labiau tavo nagai smigo į mano nugarą. Paskui nešiau tave į krantą kaip šlapią katę. Tai iki šiol tave primena. Netikiu, kad norėjai palikti tokį prisiminimą…

„Vasara, vasara jūra atnešė man…“, – dainavo kasetėje Hiperbolė. Tu irgi dainavai. Labai gražiai. Kelias vis bėgo po ratais. Kai pamatei sodą. Vidury lauko. Sulaukėjusios obelys. Vasariniai obuoliai. Vasariniai. Aš, kvailys, nepastebėjau aiškaus rudens ženklo…
„Einam pasirinkti“, – sušukai. Ir išjungiau variklį. Tada berenkant obuolius, paskui sėdint ir graužiant juos… Atsistojau. Pakėliau tave. Paėmiau už rankos ir… Ir tebūnie prakeikti svogūnai. Kaip aš jų nekenčiu. Kiti bučiniai buvo malonūs. Bet pirmas visad liks sumautas.

Nors tavo lūpų nelabai atsimenu. Atsimenu akis. Iki tavęs nesupratau, kodėl visi poetai taip vertina akis. Kai susitikom, supratau. Bet to iki šiol negaliu paaiškinti. Ir neaiškinsiu. Pirmąkart tavo akis tikriausiai pamačiau, kai antrą kart atvažiavau tavęs aplankyti. Sukoriau šimtą kilometrų iš užkampio į užkampį, kad pamatyčiau tave. Kodėl? Nežinau. Pasidaviau instinktams. Dabar žvelgdamas į praeitį, suprantu, kad buvau (tikriausiai tebesu) spontaniškas žmogus.

O atsimeni mūsų naktį? Aišku, kad atsimeni. Siela pabunda vasaros vakarais. Kai protas apsvaigsta nuo lengvos nemigos. Nebuvo ji vienintelė. Bet buvo įsimintiniausia. Sustojom kažkur niekur. Prie kažkokio ežero (gal upės?). Tamsa akino mus. Atsigulėm smėly. Iki dabar drabužiuose tebėra to smėlio. Neišsiskalbia. Nepasiduoda. O gal aš nenoriu, kad išsiskalbtų? Kas čia žino…

Ar galėjai mąstyti apie mus? Ar viskas buvo tau juokai? Kodėl niekada negalėjai pasakyti ko nors tokio, kad suprasčiau tavo gyvenimą… Galų gale pačią tave. Gyvenau nežinioje. Ar galėjau tavimi pasitikėti, jei nieko man nesakei?
Sako, meilei žodžių nereikia. Sako… sako? Sako. Paprasta sakyti. Paprasta. O tu nepaprasta. Nejau manęs bijojai? Bet, rodos, buvom artimi?

Tą naktį. Prie ežero. Sakei žvaigždės tokią naktį šoka danguje. Nešoka. Aš nieko nemačiau. Visiškai nieko. Aš – žmogus be fantazijos. Tu turėjai jos per daug. Gal tai pagrindinė priežastis? Tikriausiai. Aš per daug nuobodus tau… bet nejaugi nesmagu tau buvo su manimi.

Tą žvaigždėtą naktį. Kai mano visom prasmėm pasenusiam automobily dainavo (dainavai ir tu): „...atleisk, juk aš tavęs nepastebėjau, juk laukiau neeeee tokios, tavęs tavęs nepastebėjau, taip trokštamos brangios“, mane pastebėjai tu. Paskui mes užmigom. Atsibudom ryte. Visi smėliuoti, dumblini ir šlapi. Man buvo šalta. Tu juokeisi. Aš susirgau. Tu dar labiau juokeisi. Sakei: „Tau taip ir reikia“, – ir suraukei nosį apsimesdama, kad atrodai pikta ir kalbi rimtai. „Kas užmiega tokią žvaigždėtą naktį, kai šalia mergina“ . Tu užmigai pirma. Tu tai žinojai.
Niekad nebuvau svajotojas.

Mano svajonės. Jos susidėjo iš ilgo žiūrėjimo tolyn. Nuo klevo viršūnės. Klevas, mano bičiulis. Jis iki šiol galvoja, kad turėjau lakią fantaziją. Ne. Neturėjau. Bet tu mane to išmokei.

Nuo pirmos dienos. Kai atėmei cigaretę. Vietoj jos pakišai save. Tu sukėlei man haliucinacijas. Po medžiu. Sušukusi pribėgai prie manęs. Tartum pažinotum. Paėmei ranką ir priglaudei prie savo skruosto ir tarei: „Oi, kokia šalta… sušalai, cigaretė tave nesušildys.“ Aš nuėjau su tavimi. Bijojau neiti… gal vėl būtum trenkusi per pakaušį. Tą akimirką pagalvojau: „Reikia tave dar pamatyti. Būtinai.“ Nežinau, kas tai buvo. Instinktas? Galbūt. Praeities įstatymas saugoti savo didžiausią rastą turtą.
Ryt ryte paklusau savo pasąmonei, kuri rėkte rėkė vykti pas tave. Gražiai birželio dienai prašvitus, nevalgęs, negėręs, net iki galo neatsibudęs išvažiavau pas tave. Juk pažadėjau.

Tada pamačiau tavo akis. Vertas ilgesingų vakarinių romansų.
Romansų, kurių klausėmės kartu mūsų vakarinėse vasaros išvykose.
Ar „Laimei“ tai romansas? Ne. Tikriausiai ne. Tąnakt tai buvo mūsų daina. Tik velniškai norėjom miego. O gal velniškai norėjom sapnuoti kartu? Daryti tai, ko neleidžiama žemėje? Kas žino. Svarbiausia, kad per tokius norus kaip kvailys palikau automobilio žibintus įjungtus. Teko pasvajot ilgiau negu tikėjomės…

Kai prisimenu viską, jaučiu, kad buvo smagu. Naktiniai bučiniai, vakariniai romansai, dienos tamsa ir rytinis ilgesys. Bet buvom per daug skirtingi. Tu svajojai apie visą pasaulį, aš apie akmenis po kojom. Todėl pamažu aš tolau nuo tavęs. Tu tai matei. Jautei. Ar aš galėjau pakelti tavo menišką prigimtį? Ar tu galėjai savo skrajojančia siela pakelti mane? Ar galėjai suminkštinti vien fizikos dėsniais besivadovaujančią širdį? Ne. Negalėjai.

Uždėjai rankas man ant smilkinių. Uždengei akis. Būtų buvę smagu, jei nebūčiau vairavęs. Tai pirmas kartas, kai ant tavęs užrėkiau (neatsimenu ar paskutinis). Aš tavęs iki galo niekad nesuprasiu. Tada jaučiausi kaltas. Nes tu nesijuokei. Manei, kad tai bus linksma. Bet nesijuokei. Paskui atsiprašiau. Pavadinai mane savo monstriuku. Miela nebuvo. Daugiau man akių neuždengei. Gaila.

Atsimeni, kai buvo vakaras prie jūros. Neringos kopos. Taip nusibastėm ir tenai. Sunku patikėti. Grojau gitara, dainavai romansus. Dainavau tau ir aš. Aš jau ne vienas, nebe velnioniškai vienas ir nereikia man grįžti į šaltus, nelaukiančius savo namus, nes aš čia su tavimi. Dainavau siaubingai.

Mano automobilis nepripažino muzikos ne kasetėse. Todėl prisirinkę obuolių važiavom su šokančiom raganaitėm. Nesikalbėjom. Juk abu padarėm neleistinų dalykų. Tu davei į snukį. Aš tave pabučiavau. Kaip dabar tave suprantu, žodžių tu nemėgsti. O kai kalbi, tai tik kažką linksmo. Šįkart tu pradėjai pirma. Sakei, kad man niekada nemelavai. Aš atsakiau, kad niekad nesigailėjau savo poelgių. Tada mes juokavom visą kelią. Supratau, kad viskas visada buvo ir bus gerai.
Aš beviltiškai bandžiau užvesti automobilį. Tačiau akumuliatorius buvo visiškai nusėdęs.

Šaltis ir lietus kleve. Lapai beviltiškai kaunasi su lašais ir pakirsti lėtai ir skausmingai byra žemėn. Vienas po kito. Taip vis daugiau purvinų rudens kritulių pasiekia mane. Galbūt susirgsiu.

Lietus. Lietus! Rugpjūčio lietus. Šaltis, vėjas. Ir be galo stiprus nerimo skausmas pilve, verčiantis ignoruoti visą mane supančią aplinką. Ignoruoti drėgną vėsumą, bloškiančius šiaurės gūsius. Tolimą lietaus supamą horizontą. Keista buvo tada. Jaučiau nesamus dalykus. Tai, kas aplink, man buvo vienodai. Laimei tu pasirodei. Maniau, kad išprotėsiu. Kvailys. Antrą kartą tikėtis tokios laimės, kuri man, tik man vieninteliam iš tūkstančio praeivių, nusišypsojo. Ne laimė nusišypsojo. Tai buvai tu. Jau antrąkart gelbstinti nuo lietaus.

Deja, iš klevo manes neišgelbėsi.

Aš žinau, kodėl tik juokavai ir nieko rimto nekalbėjai. Tu tikėjai meile be žodžių. Dabar suprantu. Kaip tavo juokas skaudino mane, taip mano klausimai skaudino tave. To, kas yra tavo viduje, nepasakysi žodžiais. Aš to nesupratau. O dabar jau pradedu užmiršti. Galiausiai užmiršiu.

Kokie vis dėlto buvo skirtingi mūsų pasauliai…
Ir viskam išblėsus mes nuėjom ant Palangos tilto. Ir tarei savo lemtingus žodžius. Aš nesuprasiu tavęs (supratai mane), tu – manęs. Aš sutikau. Sutinku ir dabar. Bet tu visad liksi mano vasaros meilė. Kad ir kaip man bus liūdna, kad ir koks jausiuosi vienišas, prisiminsiu, kad kažkas kažkada mane mylėjo ir pajausiu tą vidinę šilumą, kurią kartais jaučia mylintys žmonės.
Su tokia išvada aš baigiau svarstymus kleve. Beveik tada, kai besileidžiančios saulės pakraščiai uždegė jo geltonai raudonus žiedus.






Komentarai

  1.        Aiste

           Mmm... Nekazka..:)

  2.        

           gerai, kad yra konkursų, per kuriuos sužinoma apie tokią kūrybą, ačiū!

  3.        Birutė

           Romantiška ir jaunatviška istorija. Miela skaityti ir dar mieliau, kad vaikinai geba taip jautriai rašyti.

  4.        CoreyFougs

           This year turned out to be very difficult. But we have optimized and reduced the cost of our products! It is almost impossible to find prices lower than ours, the sale is at the cost price level. Watch and be surprised by our super low prices https://cutt.us/6nChw

Komentuoti: