Istorija

- - - „B. M. T. Broadway line . Ekspresas sustoja“ ir išlipa trys Garšvos. Simonas Stankaitis, Uršulė Tarvydytė ir Arminas Bartulis. Pasakojimas bus ne dvinaris. Trinaris - - -
Daugiau nei euforiška pranešti, kad dukart respublikinio Jaunųjų filologų konkurso prizininkas Simonas Stankaitis ir to paties konkurso senbuvė, fantastė Uršulė Tarvydytė prisišvartuoja Prieplaukose! Na ką padarysi, Jose priimam ir metro. Nepasikuklins ir pats redaktorius – pasidalinsiu sidabru apdovanota proza.
Palangoje įkurta Garšvų kuopelė čia tam, kad savo sugrubusiom prozos rankom pakeltų tą svorį, kuris kartais liaunais poezijos piršteliais nepakeliamas. Ištrauka iš fantastiškos fantastikos – šiokart Uršulės Tarvydytės romanas. O jeigu bus maža, rašykit, asmeniškai atsiųsim cielą romaną. Keliaukim!



Aš esu ateivis, pagalvojo Žuzepė Martinis nutupdydamas erdvėlaivį, pirmasis ateivis Visatoje.

Planeta, kurios šauksmą sugavo jų imtuvai, tebuvo keliais šviesmečiais nutolusi nuo Naujojo Paryžiaus, jo gyvenamosios planetos, tad užmegzti santykius su šia nauja gyvybės forma ir buvo patikėta Žuzepei, kaip artimiausiai esančiam Naujosios Žemės Federacijos Parlamento atstovui.

Deja, aplikuojant į Parlamentą niekas jo nereikalavo pateikti paaiškinimo, kaip jis užmegs ryšius su staiga atrasta nauja protinga gyvybe.

Martinis atsiduso. Reikės kažką sugalvoti pakeliui.
Jis patikrino erdvėlaivio rodmenis: deguonies pakanka, toksiškų dujų nerasta, radiacija nedidelė, ultravioletinės spinduliuotės kiekis įprastas, gravitacija tik 1,0367 karto didesnė nei Naujojo Paryžiaus, slėgis 10000 paskalių, temperatūra 11 laipsnių Celsijaus. Lynoja, bet lietus nerūgštingas. Planeta kiek priminė Naująjį Londoną rudens sezonu, ten trunkančiu tris universaliuosius metus.

Nusprendęs, kad jo nelaukia staigi mirtis nuo gamtos sąlygų, Žuzepė užsivilko paltą, išlipo iš erdvėlaivio ir apsidairė. Planeta nebuvo niekuo išskirtinė, bent iš pirmo žvilgsnio. Smėlis, vanduo, žolė, medžiai. Matyt, ši gyvybė irgi susiformavusi anglies pagrindu. Žuzepė dar pauostė orą ieškodamas kokių egzotiškų kvapų ir nusivylė. Viskas kaip ir daugelyje gyvenamų planetų.
Ei, sudraudė jis save, jau radai naują gyvybę, ko dar nori? Egzotikos? Kas gi egzotiškiau už naują protingą gyvybę.

Jis apsižvalgė ieškodamas signalo, kuriuo atsekė, šaltinio. Nebuvo sunku jį rasti, mat tai buvo milžiniška lėkštė su viduryje styrančia antena. Žuzepė šyptelėjo. Ši civilizacija dar jauna, labai jauna.

Naujosios Žemės Federacijos atstovas susikiša rankas į kišenes ir nužingsniuoja siųstuvo link. Atstumui tarp jų mažėjant, jis jaučia krūtinėje smarkiau plakant širdį. Šis būsimas susitikimas yra svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje po pirmosios kolonizuotos planetos (Marsas, Elonas Muskas, antro tūkstantmečio pradžia, išnyra jo atmintyje ištrauka iš Istorijos žinyno). Žuzepė nejučiomis įsivaizduoja įrašą jame: „...pirmasis susitikimas su nežemiška civilizacija, planeta E621–G, Žuzepė Marinis, 1900 kalendoriaus nr. 10100 metai“. Na, gal jie pakeis planetos pavadinimą pagal jos gyventojų norus, dar pagalvoja prieš prieidamas savo kelionės tikslą.

Teritorija aplink anteną aptverta, o kitoje tvoros pusėje marširuoja sargybiniai. Deja, šalmai dengia jų veidus, o drabužiai apkritę, tad Žuzepė tegali pasakyti, kad šios planetos gyventojai humanoidai. O tai nelabai įdomu, nes, turint omenyje duotųjų sąlygų panašumą į žmonių gimtosios planetos, evoliucija nelabai galėjo pakrypti kita linkme. Ne, jį tik domina, iš ko išsivystė šie humanoidai.

Žuzepė nuskenuoja tvorą ieškodamas kokių apsaugos priemonių. Prietaisui išmetus „nerasta“, jis paklibina tinklelį norėdamas atkreipti į save sargybinių dėmesį. Šie nustebę sužiūra į jį. Vienas jų prieina ir pasako kažką nesuprantama kalba. Kitas jam atsako irgi nesuprantamai. Žuzepė mandagiai laukia jų pokalbio pabaigos prie vartų ir tikisi, kad jie susipras juos atverti. Gal netgi nuvesti pas asmenį, išsiuntusį signalą.

Martinis sugraibo kišenėje kietas nykščio galo dydžio plokšteles. Tai geriausia, ką jis galėjo sugalvoti, kai ryte jam paskambino ministrė pirmininkė ir pranešė apie jo diplomatinę misiją. Jei laikydavai jas arti smegenų, jos įgalindavo telepatinį ryšį tarp naudotojų, ir jis vylėsi, kad mintis neturi kalbos. Taip pat vylėsi, kad šios planetos gyventojų smegenų veikimo principas pernelyg nesiskiria nuo žmonių.

Nes, jei šitai neišdegs, net pasipurto nuo tokios minties, nėra kito būdo, kaip tik pasikviesti dar keletą žmonių ir likti čia, kol iššifruosime jų kalbą. To Žuzepė visai nenori. Nepaisant atradimo džiaugsmo jo nevilioja mintis gyventi šioje senoviškoje civilizacijoje mėnesius, o gal net metus.

Sargybiniai pagaliau sutaria ir atveria vartus. Žuzepė nelaukia, kol jie įvykdys kitą plano, kad ir koks jis bebūtų, dalį ir šoka ant vieno iš jų, taip pargriaudamas jį. Pasiaiškins vėliau, o dabar užgula jį ir prideda plokštelę prie pargriautojo galvos. Velnias, net nepagalvojau, o jei jų smegenys ne galvoje? dar pagalvoja ir pajunta įsijungiant telepatinį ryšį.

Kitas sargas atplėšia Žužepę nuo savo bendradarbio ir laiko suėmęs už rankų, kad jis negalėtų pajudėti. Martinis per daug nekreipia dėmesio į jį ir kreipiasi į tą, su kuriuo ką tik užmezgė telepatinį ryšį:
– Aš esu Žuzepė Martinis, Naujosios Žemės Federacijos Parlamento atstovas. Mes sugavome jūsų signalą ir norime užmegzti diplomatinius santykius su jūsų planeta. Jus užpuoliau tik norėdamas prijungti šį telepatinį ryšį, padedantį mums susikalbėti. Ar galėtumėte paprašyti savo kolegos mane paleisti? Aš nelinkiu blogo.
Dabar jau spėjęs atsistoti sargybinis susvyravo. Jį gerokai pribloškė lyg krioklys pasipylęs Žuzepės Martinio minties srautas.
– Nurimkite, – tarė Martinis stengdamasis kaip galėdamas labiau išskirti tuos žodžius iš kitų minčių. – Dabar jūsų galvoje sukasi visos mano mintys. Taip pat ir manojoje jūsų. Jūsų smegenys mokosi atsirinkti reikalingas mintis iš dvigubai didesnio kiekio. Jums tereikia palaukti ir nepanikuoti.
Matyt kad sargybinis jį išgirdo ir suprato, nes sustojo ir stovėjo kaip įbestas geras dešimt minučių. Žuzepę laikantis sargas matyt buvo pavaldus pirmajam arba tiesiog šiaip labai nesavarankiškas, mat visą tą laiką nesiėmė jokių kitų veiksmų, tik toliau laikė surakinęs ateivio rankas. Martinis nusivylė juo. Ypač tada, kai jo rankos užtirpo nuo buvimo nepatogioje pozicijoje.
Pagaliau pirmasis sargybinis atkuto. Jis apsidairė aplinkui lyg pasaulis būtų pakitęs. Gal ir pakito, pagalvojo Žuzepė ir tuoj pat nutraukė mintį tikėdamasis, kad telepatinis ryšys neperdavė jos. Vis dėl to nemalonu būti analizuojamam.
– Ar galėtumėte paprašyti savo kolegos mane paleisti? Kaip matote jus užpuldamas nelinkėjau blogo, tik norėjau įgalinti šį mums susišnekėti padedantį ryšį, – paprašė Žuzepė sargybinio.
– Paleisk jį.
Martinis apsidžiaugė vėl atgavęs savo rankų kontrolę ir nusivalė nuo užpuolimo likusias žemes nuo kelnių. Tada ištiesė ranką ir tarė:
– Esu Žuzepė Martinis, Naujosios Žemės Federacijos parlamentaras ir atstovas diplomatiniais klausimais jūsų planetoje, – sargas nustebęs žiūrėjo į jo ištiestą ranką. Žuzepė ją nuleido.
– Aš El gu Naras, o čia Galas gu Samis, – linktelėjo tarsi sveikindamasis El gu Naras.
– Taigi, ponai, sakykite, kur aš nusileidau? – apsidairė Martinis.
– Kosmoso tyrimų bazėje Ailyje, Arshos valstybėje.
– Arshos valstybės?
– Taip, antros pagal dydį valstybės planetoje ir pirmos kosmoso tyrimų srityje.
– Ne, turėjau omenyje, jūs gyvenate valstybėse, necentralizuotai?
– Taip, pone Martini.
Žuzepė viduje sudejavo. Buvo beveik tikras, kad sargybinis prisitaikė girdėti tik jam skirtus žodžius ir į to nepastebės.
– Ką gi, nuveskite mane pas šios tyrimų bazės vadovą, prašau, tada žiūrėsiu, ką daryti toliau.
Sargybiniai kažką pasakė, matyt, per šalmuose įtaisytą vidinio susisiekimo sistemą, bet Martinis nebekreipė dėmesio į savo buvusio pašnekovo mintis, tad kalba jam ir vėl buvo nesuprantama. Sulaukęs atsakymo, matomai teigiamo, El gu Naras tarė:
– Mes turime jus patikrinti. Prašau nesipriešinti. – Ir ėmė tapšnoti Žuzepės kūną.

Patikrinęs parlamentaro kišenių turinį ir nieko įtartino neradęs, jis mostu parodė sekti paskui. Žuzepė taip ir padarė, nors ir nebuvo labai patenkintas, kad turėjo eiti tarp dviejų sargų tarsi koks nusikaltėlis...







Komentarai

Komentuoti: