Etiudas nr.1. Rytas

Rytais žmonės troleibusuose tampa kažkuo panašūs. Ne dėl to, kad vežasi maišus į Kalvarijų turgų, stumdosi, caksi liežuviais, kai negauna kur atsisėsti ar apsiblaususiu žvilgsniu žiūri pro langą. Ne dėl to, kad visi važiuoja padėję užpakalius ant tamsiai rudos odos. Jie panašūs kitaip. Ar kasdienybė gali būti bruožas? O daiktas? Gal ir negali, bet ji telpa ant vienos sėdynės troleibuso gale. Oda ten labiausiai apsitrynusi.

Lengvai galiu sukurti istoriją kiekvienam keleiviui – rytais man tai pavyksta – ir joje nėra nė kruopelės tiesos. Moteris ana ten po dešimties metų suprato sėdinti šalia ne to žmogaus ir nieko negali pakeisti – troleibusas važiuoja tuo pačiu maršrutu jau dešimtmetį. O gal viskas paprasčiau – išlipti tiesiog bijo. Moteris nežiūri į pakeleivį, važiuoja nusisukusi – per made in chekoslovakia langą stebi murzinas, vandeniu springstančias gatves. Stengiuosi patikrinti, kiek ši pasaka neteisinga, bet nei apranga, nei žvilgsnis man nieko neišduoda. Iš akių išskaitau tik tiek, kad dar labai labai anksti. Nuo skėčių tingai varva vandens lašai, ant melsvai pilkų grindų besimaišantys su batų prineštu purvu. Čia sėdėti per drėgna ir per šilta, nenoromis merkiasi akys, kyla žiovulys, bet troleibusą sukrato duobėta gatvė ir visi trumpam plačiai atsimerkia.

Mes nebūtume ėję iš namų.

Kodėl mano keleivių istorijos panašios, kodėl jie patys panašūs? Nes aš – kaip jie? Mano bėdos telpa ant vienos sėdynės troleibuso gale, ten, kur purvina ir dažniausiai tuščia. Joms ten vieta. Sukišau į maišą ir padėjau gale važiuoti maršrutu, kuriuo niekada nevažiuoju pati. Ir kažkas maišą atrišo. Mano bėdos pasklido po visą troleibusą... Aš ką tik sukūriau sau mitą. Ir dėl mano puikybės kalti troleibusai. Tai bėda, pirmoji antrame maiše. Kol vaikščiojau pėsčiomis, žmonės troleibusuose buvo vienodi ir tušti. O sėdėdama šalia negaliu įspėti nė vienos istorijos.

Antras maišas užsipildė. Įsodinsiu jį važiuoti maršrutu, kuriuo niekada nevažiuoju pati.

Išlipu kalnų parke, istorijos šiandien baigėsi. Rytoj jos vėl bus panašios – per dieną pasikeisti nespėsiu.

Ir dar.

Mano mitas netikras. Atiduosiu jį Pandorai.








Komentarai

  1.        Birutė

           Lauksim tęsinio

Komentuoti: