Ecce nefarius

Pastaroji savaitė Lietuvos visuomenę, o ypač Žemaitiją, pasitiko su slegiančiomis naujienomis: Jurbarke muštynių metu buvo sunkiai sužalota mergina, o Plungėje atrastas jau kone dvi savaites ieškoto vyro kūnas, ant kurio aptikta durtinių žaizdų. Vien iš bendražmogiškosios pozicijos žvelgiant, aukų artimiesiems padėti išgyventi skausmą galima tik solidarizuojantis užuojautoje ar išreiškiant paramą sunkiu momentu, ir tai, džiugu, Lietuvos viešojoje erdvėje pastebima – padėti nukentėjusiajai Jurbarke suskubo tiek teisininkai, tiek plastinės rekonstrukcijos specialistai. Tačiau nesunku pastebėti ir koja kojon su šiuo reiškiniu žengiantį fenomeną, apibūdinamą terminu, kaip išsireiškė Vladimiras Laučius, kaltumo prezumpcija – socialiniuose tinkluose tuoj pat po šių tragedijų nuaidėjimo pasipylė įtariamųjų nuotraukos su vardais ir pavardėmis. Šio straipsnio tikslas, ginkdie, nėra įžeisti ar kritikuoti aukų artimuosius arba kokiu nors būdu legitimuoti nusikalstamą veiką, bet greičiau išanalizuoti po įtariamųjų tapatybę atskleidžiančiais įrašais pasipylusių komentarų prasmę bei perspėti visuomenę, jog mąstymas kategorijomis ir stereotipais veda tik į dar didesnį neteisingumą.

Dažnai tuojau po garsiau nuskambėjusių kriminalų vėl ir vėl girdima frazė: „Reikia grąžinti mirties bausmę.“ Štai ir dabar aptinkami pasisakymai: „rankos kojos išsukinėtos būtų“, „padegti ant laužo šitą urodą“, „užmušti tokį lopą ir patį sudraskyti“, o ypač svarbus komentaras „parklupdai ant kelių ir kulką į kaktą, atsieitų apie penkis eurus ir viskas.“ Pirmiausia, jokia mirties bausmė nekainuoja penkių eurų, kadangi jai įvykdyti neužtenka „Muchtaro sugrįžimu“ dvelkiančio Makarovo pistoleto ir kulkos. Pamirštama, jog nusikalstamų veikų, kurios įtariamajam gali baigtis mirties bausme, analizėje yra pasitelkiami ne standartiniai, kaip, pavyzdžiui, kraujo, tyrimai (~5€), bet daug sudėtingesni kriminalistinio tyrimo metodai, kaip antai DNR sekvenavimas (komercinė kaina ~199€). Taip pat neįskaičiuojamos išlaidos apeliaciniu laikotarpiu, kuris smarkiai prailgėja mirties bausmės nuosprendžio atveju, abejas puses ginantiems advokatams ir kitiems papildomiems teisininkams. Išlaidos nesibaigia ties nuosprendžio paskelbimu – nuteistąjį myriop būtina laikyti ypatingomis sąlygomis, individualiose kamerose, taip pat reikalingas atskiras apsaugos darbuotojas, tikrinantis viską, pradenant maistu, baigiant tualetiniu popieriumi, mat nuteistieji yra smarkiai linkę į savižudybę (paradoksas, kurį autorius išdrįs ignoruoti ir kurio šįkart neanalizuos). Viską sudėjus gauname, jog vieno myriop nuteistojo išlaikymas kainuoja apie 90 tūkst. JAV dolerių (remiantis Kalifornijos valstijos duomenimis) per metus. Šičia dera priminti, jog Lietuvoje, anot buvusio Teisės instituto direktoriaus Algimanto Čapo, išlaikyti vieną iki gyvos galvos kalėti nuteistą nusikaltėlį 2012-ųjų metų duomenimis kainavo ~50 litų per dieną arba 18250 litų, t. y. ~6028 JAV dolerių, per metus, ir šitokia kaina valstybėje, kuri pagal įkalintų asmenų skaičių viršija Europos vidurkį tris kartus. O bet tačiau, kol įsivėlėme į buhalteriją, pamiršome patį svarbiausią dalyką! – šalyje, kurioje 77,23% gyventojų deklaruoja esą katalikai, kažkodėl neakcentuojama, kad mirties bausmė kainuoja atimtą gyvybę ir žmogaus, kuris būtų paskirtas bausmės vykdytoju, psichiką – štai 2007 metais dviems Pietų Karolinos valstijos mirties bausmės vykdytojams, kurie kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, buvo diagnozuotas obsesinis kompulsinis sutrikimas, košmarai ir nerimas. Šitokius sutrikimus, remiantis socialinės psichologijos daktaro Brad J. Bushman straipsniu „It's time to kill the death penalty“, patiria apie 31% kalėjimo darbuotojų.

Apskritai, lietuvių visuomenė su savo deklaruojamomis vertybėmis ir viešais pasisakymais prasilenkia kaip Alos Pugačiovos rožės su Leo Delibes gėlių duetu. Štai ir po 2017 m. įvykusio žiauraus Ievos Strazdauskaitės nužudymo Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vykusiose gedulinėse mišiose dalyvavusi moteriškė teigė: „Tiktai grąžinti mirties bausmę, tiktai grąžint! Kitos išeities nebus.“ Ir reportaže tik tyliai parafrazuojami pačios I. Strazdauskaitės mamos žodžiai, jog ji neprašanti kuo griežtesnės bausmės nusikaltėliams, bet kviečianti melsti tiek amžinojo atilsio Ievai, tiek atleidimo žmogžudžiams. Betgi, kad nepasireikštų subjektyvumas, verta grįžti prie pradžioje paminėtos kaltumo prezumpcijos, taip gyvos šalyje. Bendra situacija – tragiška. Tokią išvadą galima daryti remiantis, pavyzdžiui, akademinio! politologų klubo pirmininko! per kandidatų į Lietuvos respublikos prezidentus debatus, vykusius Vytauto Didžiojo universitete, užduotu klausimu: „tikrai nėra paslaptis, jog mūsų teismų sistema yra be galo korumpuota ir tai tėra faktas...“ Pasirodo, teisininkams (akademikams!) Lietuvoje net nebereikia įrodymų, kad jie savo fantazijos vaisius padarytų faktais. Tad kas tuomet dedasi ne akademinėje bendruomenėje, o tiesiog visuomenėje? Ogi tai ir dedasi, jog yra viešinamos įtariamųjų nuotraukos, po kuriomis siūloma ką nors „už kiaušų pakarti miesto aikštėj.“ Čia baisiausia, kad prie šio fenomeno ūgties prisideda ir žiniasklaida – Žemaitijos televizijos direktorius Algirdas Šimkevičius savo „Facebook“ profilio paskyroje kuo ramiausiai dalijasi įtariamojo nužudymo byloje nuotrauka, visai pamiršdamas, kaip sakė JAV žurnalistas Patric Jake O'Rourke, kad žurnalistika, komentavimas ir politika yra grįsti žodžiais „aš nežinau“. Dera priminti, jog viešąjį kaltinimą teisinėje valstybėje palaiko prokuroras, o ne Žemaitijos televizijos direktorius, ir sprendimą priima teisėjas, o ne Greta Nagų Lakavimas („Facebook“ profilio paskyra). Labai paprašysiu skaitytojo atleisti už prasiveržusią ironiją kalbant tokiu skaudžiu klausimu, tačiau, kai visuomenėje įsigalėja kaltumo prezumpcija, pradeda grėsti nebe teisine, o linčine (nuo linčo teismo) samprata grįsta valstybės santvarka, kurioje, giliu autoriaus įsitikinimu, nė vienas nenorėtume gyventi, mat, nekalbant apie XX a. klestėjusią nacistinę Vokietiją, XXI amžius mus irgi kuo puikiausiai vaišina atvejais, kai žmogus užmušamas „kaltas be kaltės“: 2015 metais Gvatemaloje užmušta šešiolikmetė, nes kažkas kažkur pasakė, jog ji nužudė kažkokį taksistą, 2004 metais Meksikoje minia užmušė federalinius agentus, kurie fotografavo narkotikų pardavimus vykdančius asmenis, tačiau žmonės pamanė, jog jie fotografuoja į mokyklą einančius vaikus ir nori juos pagrobti, 2010 metais Haityje po žemės drebėjimo užmušti 45 vudu šamanai, mat žmonės galvojo, kad jie sukėlė žemės drebėjimą (tiesa, kam jau kam, bet Lietuvoje linčo teismas būrėjams tai jau tikrai negresia, Palmyra labai skaniai prie kavos susieina). Nejau mes tokie per menki suvokti, tokie menki savo sąžinėje, kad turime puikybės vykdyti savo teismą? Nejau pamirštame, kad žmogus, net ir prisipažinęs esąs kaltas, gali būti niekuo dėtas? Štai straipsnyje „False confessions and recording of custodial interrogations“ rašoma, jog net 25% prisipažinusiųjų įvykdžius nusikaltimą vėliau buvo išteisinti remiantis DNR įrodymais.
Kas lemia tai, jog nekaltas žmogus kartais ima ir nusprendžia kaltę nukreipti savęspi? Pirmiausia – įtariamojo psichologinė būklė. 1975 metais Anglijoje buvo nužudyta mokyklinio amžiaus mergina Lesley Molseed, dėl ko Stefan Kiszko, pagrindinis įtariamasis šioje byloje, 13 metų praleido kalėjime. Tikrasis žmogžudys Ronald Castree paaiškėjo tik 2007 metais, surinkus naujų įrodymų, o Kiszko, deja, paleistas iš kalėjimo netrukus mirė. Šioje byloje įdomu tai, jog Kiszko savo kaltę pripažino, nors nužudymo neįvykdė. Po to išaiškėjo, jog jo apklausa buvo vykdoma be advokato, o policijos tyrėjas, apklausęs Kiszko, naudojo patyčias bei melavo apie turimus įodymus, kurių surinkęs nebuvo. Toks tardymo būdas vadinamas Reid technika, pavadinta tardytojo John Reid garbei. Jos metu ant apklausiamojo pritvirtinami poligrafo jutikliai ir sakoma, kad apklausiamasis meluoja, nors poligrafas tokių žymenų nerodo. Taip pat, kaip ir minėta, įtariamajam sakoma, jog turima nenuginčijamų įrodymų apie jojo kaltę visai jų neturint (populiarausias būdas – teigti, jog nusikaltimo vietoje aptikta įtariamojo DNR). Po to, kai 1990 m. atsirado Elizabeth F. Loftus 1974 m. atliktą tyrimą „Eyewitness testimony: the influence of wording a question“, kurio metu apklausos dalyvių vietoj „did you see a broken lightbulb?“ buvo paklausta „did you see the broken lightbulb?“ (vietoj „ar matėte sugedusią lempą“ paklausta „ar matėte šią sugedusią lempą“), ir mačiusiųjų skaičius padvigubėjo, nors jokios sugedusios lempos išvis nebuvo, paremiančių faktų, Jungtinė Karalystė atsisakė Reid metodo ir vietoj jo dabar taiko tiriamąjį interviu, kuomet įtariamasis ne verčiamas prisipažinti, o apklausiamas, kad būtų išgauta kuo daugiau empirinių faktų. Be to, viso interviu metu yra įrašinėjamas garsas bei vaizdas. Škotija, tarp kitko, ne tik perėjo prie tiriamojo interviu, bet taiko ir koroboraciją: norint nuteisti įtariamąjį neužtenka vien jo prisipažinimo, bet teismas dargi reikalauja ir įrodymų.
Ir štai, bėgs laikas, o mūsų visų gyvenimai tęsis, kol užbaigs savo ciklą mirtimi – betgi visi tikrai norėtume, kad ne smurtine. Tačiau įsiklausę į kriminologo dr. Gintauto Sakalausko žodžius: „Nepilnamečiai šiemet Lietuvoje nužudys nuo 5 iki 12 žmonių, tiek pat – ir kitąmet, ir po poros metų“ – suprastume, kad gėrio kiekis valstybėje absoliučiai priklauso tik nuo to, kiek joje yra gerų žmonių. Siūlant įtariamąjį „pakarti už kiaušų miesto aikštėj“ priskirti save gerųjų žmonių kategorijai, autoriaus nuomone, būtų gana ciniška. Todėl, užbaigdamas, autorius tik pacituos garsiojo politiko Vinstono Čerčilio žodžius: „Nužudžius žmogžudį, žmogžudžių skaičius išliks toks pat.“






Komentarai

  1.        Jonas

           Gyvename šalyje, kuri visai neseniai išsivadavo iš gilaus sovietmečio ir su savo teisės struktūra žengia vos pirmus žingsnius. Jūs bent įsivaizduojate, kiek korupcijos liko šioje sistemoje?

  2.        CoreyFougs

           This year turned out to be very difficult. But we have optimized and reduced the cost of our products! It is almost impossible to find prices lower than ours, the sale is at the cost price level. Watch and be surprised by our super low prices https://is.gd/72jG3I

Komentuoti: