Visažiniai katalikai vs landsbergių klanas

Įdomoki žmogeliai

„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju/ Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.“ – prasideda XIX a. pirmosios pusės poeto romantiko Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“ (ačiū Dievui, ne Alčauskas). Ir tokiais tempais mes lekiame tajan netekiman, kad tik spėk žvalgytis, kurios trobos gonkose jau stovi koks balvonas, siūlantis, ar tik nenorėtumei perimti jojo mąstysenos, atseit „gal kartais pageidaujat pradėt mislyt, kad skiepai sukelia autizmą?“ Bėda ta, kad dažno tokio balvono galvos smegenų veiklą ir šiaip sunku mąstysena pavadinti, mat dažniausiai ji būna nuredukuota iki tokios neurosinapsių veiklos, kuri būdinga komoje gulinčiam žmogui, o ne vienu atveju pas juos ir visa neuroplazma seniausiai išdžiūvę. Kad skaitytoją ištraukčiau iš pasimetimo abstrakčiame įžanginiame žodyje, iškart drįstu pristatyti, jog nūn gvildensiu vieną socialiniuose tinkluose apsireiškusį fenomeną, o iš jo išplauks ir bendra kontroversalių teorijų ir jas Lietuvoje platinančių žmonių apžvalga.
Gegužės 14 d. popietę šio teksto autoriui beinant Gedimino prospektu namų link, skambteli jojo telefonas ir štai ekrane pasirodo žinutė: „būtinai pažiūrėk“. Paspaudus nuorodą atsidaro, švelniai tariant, įdomokas Facebook profilis – Liveta ir Petras Kazlauskai*. Šiaip gamtoje hermafroditizmas (dviejų lyčių turėjimas vienu metu) labai įdomus reiškinys, ką jau bekalbėti apie protandritizmą (pvz. Jūrų klouno atveju) arba protoginizmą (pvz. lūpažuvinių atveju) - reiškinį, kai individas iš pradžių būna patinu, tačiau vėliau tampa patele et vice versa, tačiau socialiniuose tinkluose aptikti tokių dalykų retokai pasitaiko. Na, bet nedera kabinėtis prie detalių, nevedančių į jokias logines išvadas, ir privalu pažvelgti į tai, kas tikrai neįprasta: profilyje galima aptikti Ingridos Šimonytės (bei Gabrieliaus Ladsbergio) nuotrauką, kurioje pastaroji, fone skambant Metallica'i, rankomis rodo simbolį, kuomet du pirštai iškeliami į viršų, o šalia šios nuotraukos – kita, kurioje jau vaizduojamas delnas su išpjaustyta pentagrama, lygiai taip pat iškėlęs du pirštus viršun (įdomumo dėlei žr. nurodytą Facebook profilį). Gerb. Liveta (ar tai, suprask, Petras) piktinasi: „Ši kūno kalba daug ką pasako apie žmogų ir jo mintis .... Satanistiški ženklai siunčiami rinkėjams, ar visai Lietuvai ?....manau Vytautas Landsbergis nusivils savo anūko elgesiu, kuriam patikėjo savo partijos vairą,... vėjavaikis ir tiek...“ Koks įprastas elgesys būtų pamačius šitokį gerb. Livetos-Petro pasvarstymą? Matyt, numojimas ranka ir grįžimas prie prasmingenių ir, didelė tikimybė, įdomesnių reikalų, tačiau už šitokių elementarių kliedesių, autoriaus nuomone, slypi didelis pavojus – Lietuvoje vis labiau ir labiau ryškėja kontroversinių marginalinių grupių proliferacija, kuri neturėtų vykti išsilavinusioje visuomenėje. 1887 m. Pirmojo internacionalo narys Erženas Potjė rašė: „nous ne sommes rien, soyons tout!“ Būtent dabar ir vėl kai kurias socialines grupes bandoma įtikinti, kad jie yra niekas ir gali (neretai net privalo!) tapt viskuo.

„Dieve, padėk“

Vaikštant po Rietavo turgų, galima išvysti tokį specifinį stenduką, kuriame maloni močiutėlė pardavinėja įvairių žolelių arbatas. Viena iš jų – kanapių arbata, pavadinimu „Dieve, padėk!“. Kad būtų galima pereiti prie sistematinės kontroversalių teorijų kūrėjų analizės, pirma reikia pamatyti, kuo būtent sužaista šiuo konkrečiu atveju ir kaip melas su trupučiu tiesos elemento virsta puikiu „opiumu liaudžiai“. Tad, Dieve, padėk, apžvelkime kokiais religiniais motyvais šįkart manipuliuojama.
Pirmiausia, simbolis, kuomet į viršų iškeliami du pirštai, pristatomas kaip šėtono ar velnio ženklas, skirtas iškviesti ar tai pritraukti piktąsias dvasias ir patį biesą. Ir šitą melą tūlas elementariai galėtų likviduoti, vos tik plačiau užmetęs akį į Medicinos enciklopedijos ar to paties interneto platybes, kuriose pirmuoju punktu sakoma, kad tasis ženklas gestų kalboje reiškia „aš tave myliu“. Absurdiškai paprasta? Absurdiškai paprasta. Bet ženkime toliau – kas norima pasakyti ta peiliu delne išraižyta pentagrama? Akivaizdu, kad simbolika, kokia ji bebūtų, nupiešta krauju, mašinaliai sukelia neigiamą konotaciją skaitytojui, o dargi sustiprina įspūdį pasąmonėj (žr. puslapį stanislovastomas.eu; „Stanislovas Tomas pasirašė rinkimų į Europos parlamentą programą krauju“; perspėjimas – lankytis puslapyje pavojinga smegenims). Tačiau, kaip teigiama Katalikų enciklopedijoje, realioji šio simbolio prasmė – penkios Jėzaus Kristaus žaizdos. Dar daugiau, pentagrama XIV a. anglų poemoje „Sir Gawain and the Green Knight“, vaizduojama ant pagrindinio herojaus Gawain skydo, simbolizuoja jojo tobulai išvystytas penkias jusles, ištikimybę penkioms Kristaus žaizdoms ir įkvėpimo sėmimąsi iš penkių Marjios džiaugsmų. Žinoma, esti ir kitokių to simbolio interpretacijų, kaip antai tame pačiame XIV a. gyvenusio vokiečių teologo, gydytojo Heinrich Cornelius Agrippa von Nettesheim, kuris labiau akcentavo šį simbolį atliekant penkių neoplatonizmo elementų reprezentaciją, tačiau satanizmu šičia toli gražu dar nekvepia. Juo pradeda kvepėti, kuomet nukreipiame žvilgsnį į holivudinių filmų ir knygų neskaitymo nualintą galvą, kuri traktuoja moderniųjų filmų tikrovę, kaip ontologinę semantikos tikrovę. Tokiems individams ir apverstas kryžius, šv. Petro simbolis, yra tai, dėl ko mažų mažiausiai suviduriuot galima ir po to bėgt statytis Valerijaus Morozovo aprašytų kakavinių žvakučių tiesiojon žarnon**.
Žinoma, simbolių reikšmės bėgant laikui yra linkusios kisti – antai JAV Energetikos ministerija netgi finansuoja projektą, kurio tikslas yra sutelkti mokslininkus – sociologus, fizikus, psichologus, filosofus, chemikus – tam, kad būtų sukurtas unikalus ženklas, kurį būtų galima pastatyti radioaktyviųjų atliekų saugykloje ir kuris po tūkstančių metų gyvenantiems žmonėms aiškiai demonstruotų „čia pavojinga!“. Tarp svarstomų alternatyvų buvo ne tik tekstas, parašytas visomis oficialiomis Jungtinių tautų kalbomis (citata: „Palikti šią žinutę mums buvo svarbu. Mes laikėme save galinga kulūra. Tačiau ši vieta [radioaktyvių atliekų saugykla] nėra garbės vieta. Joks didelis darbas šičia nėra įamžintas, nieko šičia nėra gerbtino. Kas čia palikta – pavojinga ir šlykštu. Ši žinutė skelbia pavojų. Pavojus yra konkrečioje vietoje, jis didėja centro link. Pavojaus centras yra čia, po jumis, tam tikros formos ir dydžio. Pavojus tebėra išlikęs jūsų dienomis taip, kaip ir buvo išlikęs mūsiškėmis. Pavojus keliamas kūnui ir jis gali nužudyti. Pavojaus forma – energijos spinduliuotė. Pavojus sukeliamas tik tada, jei pažeidžiate šią vietą fiziškai. Geriau palikite šią vietą tuščią ir negyvenamą.“), bet ir estetiniai peizažo pertvarkymai, pavyzdžiui, aukštų betoninių spyglių pastatymas penkių kilometrų spinduliu bei kaukolių ir kitų pavojaus ženklų vaizdavimas ant tokių gąsdinančių struktūrų. Ir, dera paminėti, vis tiek nebuvo pasiektas konsensusas! Simboliai taip pat yra ir susitarimo, o tiksliau, įtikėjimo reikalas – štai, kad ir ragai: šiandien šėtono dauguma tikrai neįsivaizduoja be jų, tačiau ilgą laiką pagrindinis veikėjas, Biblijoje vaizduojamas turintis ragus, buvo... Mozė. Mozė tapo raguotas tada, kai šv. Jeronimas, versdamas Šventąjį raštą iš hebrajų į lotynų, sumaišė žodžius „keren“ (raguotas) bei „karan“ (spindintis) ir užrašė „facies Mosi cornuta“ (raguotas Mozės veidas) – šį apsirikimą ir dabar puikiausiu fiziniu pavidalu galima matyti mūsų Vilniaus arkikatedros išorinių skulptūrų gretose. Tad vienas reikalas yra tikėti simbolių reikšme, bet visai kitas - bandyti manipuliuoti žmonėmis neišmanant daugybės tuosius simbolius supančio konteksto. Gerb. Liveta-Petras šioje vietoje (nesvarbu, žinodamas – nežinodamas) paprasčiausiai meluoja.

Kad jiems bent pinigus kas mokėtų

Pereidamas prie kito straipsnio aspekto, autorius be galo norėtų pacituoti vieną savo gerą pažįstamą, kuris po Dainiaus Kepenio pasisakymų apie skiepus pasakė: „Tadai, aš suprasčiau, kad rusai bent pinigus jiems mokėtų už tas nesąmones tam, kad jie valstybę griautų. Bet dabar jie tai iš idėjos daro! Iš idėjos!“ Ir tikrai, kaip ekonomikoje, taip ir biologijoje bei visuose gamtos moksluose – gauni ne tai, ko sakai, kad nori, bet tai, ko iš tikrųjų nori. Jei klaidinga informacija pateikiama dėl nežinojimo, vis tiek ji virsta melu, kuris gali turėti tragiškų pasekmių, turint omenyje įtampą, kuri šiuo metu vyrauja Europoje.
Išnagrinėtas tokio melo pavyzdys buvo aiškiai nukreiptas prieš kandidatę į prezidentus Ingridą Šimonytę, bet dargi mašinaliai nukreiptas už Gitaną Nausėdą. Kodėl kliūva minėtoji kandidatė? Ogi todėl, kad šičia veikia elementarus dar Georg Wilhelm Friedrich Hegel aprašytas fenomenas: „kas kartojama daug kartų, tampa realybe“. Elementariausias šią tiesą patvirtinantis atvejis buvo Gajaus Julijaus Cezario vardo didybė, kuri buvo taip žinoma, taip eskaluojama, taip kartojama, kad galiausiai cezaris tapo nebe tikriniu daiktavardžiu, o imperiniu titulu. Analogiškai Lietuvoje, tokios mąstysenos, kaip Liveta-Petras, žmonių pavardė Landsbergis buvo paversta bendriniu daiktavardžiu „landsbergiai“ ir štai gimė „landsbergių klanas“, valdantis Lietuvą. Apskritai, kaip savo veikale „Minios psichologija“ rašo prancūzų psichologas, sociologas ir antropologas Charles - Marie Gustave Le Bon, marginalizuotoms grupėms yra būdingas mąstymas kategorijomis, kuomet nepasitenkinimą keliantis subjektas nustoja individualumo ir yra pakeičiamas įvardžiu „jie“. Lygiai toks pats reiškinys pastebimas, kai I. Šimonytė tampa nebe asmeniu, tačiau „jų“ – landsbergių klano – statytine. Su šiuo reiškiniu, autoriaus nuomone, galima kovoti tik vienu būdu – aiškiai pasakant, kad tokia pozicija yra iracionali (su visa derama pagarba – durna).
Įdomus reiškinys pastebimas ne tik Livetos-Petro kategorijai (moksliškai tikriausiai būtų „Kazlauskų fenomenui“) priklausančių žmoniių mąstysenoje, bet ir skiepų žalą eskaluojančiose grupėse. Šioje vietoje tikslinga pateikti diskusijos ištrauką būtent iš tokios grupelės (tekstas redaguotas, kad būtų lengviau skaityti):
Ieva Lebedevaitė klausia:
– Ką manote apie rinkimų rezultatus? Žinau, čia ne skiepų tema, bet manau, įtakos čia bus ir jiems.
Andrius Pašiūnas (tarp kitko, mokęsis VGTU) atsako:
– Panašu, kad lietuviams senmergių dar negana.
Agnė Kisieliutė antrina:
– Žiauru, kad išrinko landsberginius. Tiesiog žmonės be smegenų. Matyt lietuvai (tekste rašoma iš mažosios) patinka šūde vartytis.
(Praleidžiami Gabrieliaus Sevruko, Linos Rutkauskienės kliedesiai)
Aidas Aš rašo (ir šičia yra pati pačiausia šios diskusijos apoteozė):
– Pasakysiu trumpai. BUKAGALVIŲ IDIOTŲ ŠUTVĖ. Tai dar kartą įrodo, kad Lietuvoj gyvena didžioji dalis nevispročių. Trukt už vadžių vėl iš pradžių. Tai dar kartą įrodo, kad rinkimai suklastoti. Šimonytė su Nausėda niekaip negalėjo išeit, nes vien mano aplinkoj nei vieno žmogaus nebuvo, kas už šitas padugnes balsuotų ir, kitas dalykas, visas internetas mirgėjo, jog žmonės kategoriškai prieš juos. Toliau atlikus tyrimą dėl balsų klastojimo, manau, išlįstų visi galai. Vėl išaiškėtų, kad balsavo žmonės, kurie visai nėjo balsuot, kurie niekada neegzistavo šioj žemej ir, dar geriau, mirę vėl balsavo, o galiausiai abudu niekaip nesurinko pakankamai balsų, bet prakišti yra. Šimonytė lansberginių pakalikė, Nausėda skandinavijos bankų parsidavėlis. Plius abu už priverstinius skiepus eina. Taiva Ponios ir Ponai prasidės linksmybės.

Gerb. Aido pasisakyme naratyvas „mano aplinkoj nei vieno žmogaus nebuvo, kas už šitas padugnes balsuotų“ puikiausiai atspindi šių grupių mąstymo kategoriją – realybė yra tik tokia, kokią matau prieš savo nosį, o kitokia nuomonė negalima. Ir šičia dera pabrėžti, kad ji ne prievartiniu būdu negalima, tačiau ontologine prasme – neįmanoma, kad ji egzistuotų. Taip pat šių žmonių mąstysenoje neįmanoma, kad egzistuotų skiepų nauda, kad Žemė būtų apvali ir kad Ingrida Šimonytė būtų tik Ingrida Šimonytė. Žinoma, galime guostis, kad mūsuose ne taip blogai – juk Lietuvoje dar nepastebima reiškinio, kaip antai JAV, kai prezidentai ir įvairūs visuomenės veikėjai yra laikomi ateiviais arba reptilijomis. Tačiau šioje vietoje autorius tik kukliai drįsta priminti, kad LVŽS į Europos parlamentą ketina siųsti ufologą, ateivių specialistą, žinantį, kuriuose Atlanto vidurio kalnagūbrio vingiuose slypi atvykėlių iš Andromedos galaktkos bazės, Šarūną Marčiulionį.
Tad, mielieji, ne tik privaloma balsuoti rinkimuose. Ne tik privaloma balsuoti atsakingai. Tačiau privaloma ir šnekėti. Tik akademiniam sluoksniui idiotiškas kalbas identifikavus, kaip idiotiškas, jos tokiomis ir pataps, tik akademiniam sluoksniui pasakius, kad skiepų sąsajos su autizmu yra kliedesys, jos ir taps kliedesiu ir tik akademiniam sluoksniui pasakius, kad Atlanto vandenyne nėra ateivių, Šarūnas Marčiulionis nebeturės realių galimybių atstovauti mūsų, kaip tautos, Europoje. Brangieji, atminkit: „Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko...“


Nuorodos:
*https://www.facebook.com/livetairpetras.kazlauskai.3
**https://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/valerijus-morozovas-kokiems-preparatams-pinigu-geriau-neleisti-savijauta-gal-pageres-bet-pasveikimo-nebus.d?id=81128537&fbclid=IwAR3MZBlmqExS26i5dOTsKN8Qhw7plnmU89Pu9xDR9gZLKtvUIgICSUUILyo






Komentarai

  1.        Gedas

           Puiki analizė!

  2.        gediminas

           parasyta is esmes, putino smardve jau ir cia

  3.        

           Puiku+

  4.        Antanas

           labai TAIP

  5.        Gincė

           Geras gaivumo gurkšnis prie kavos!

  6.        Ana

           Labai malonu kad tavo mintis ne vienos tokios, ačiū!

  7.        Dėdė Alvydas

           Įdomiai.

  8.        Marius

           Estate išmntingas žmogus. Pagarba.

  9.        padrikai

           idiotas prikliedejo

Komentuoti: