Raudona

- - - „B. M. T. Broadway line . Ekspresas sustoja“ ir išlipa trys Garšvos. Simonas Stankaitis, Uršulė Tarvydytė ir Arminas Bartulis. Pasakojimas bus ne dvinaris. Trinaris - - -
Daugiau nei euforiška pranešti, kad dukart respublikinio Jaunųjų filologų konkurso prizininkas Simonas Stankaitis ir to paties konkurso senbuvė, fantastė Uršulė Tarvydytė prisišvartuoja Prieplaukose! Na ką padarysi, Jose priimam ir metro. Nepasikuklins ir pats redaktorius – pasidalinsiu sidabru apdovanota proza.
Palangoje įkurta Garšvų kuopelė čia tam, kad savo sugrubusiom prozos rankom pakeltų tą svorį, kuris kartais liaunais poezijos piršteliais nepakeliamas. Todėl pats kaipo kūrėjas atsiprašau taip apkraudamas skaitytoją savo tunguskiška proza, tačiau sidabras yra ne auksas, bet vis tiek blizga. Šį kartą – Raudona. Kantrybės!




Neaugink pomidorų – jie per žemai raudoni.
Sodink uosį ar ąžuolą – jie išaugs aukščiau
nei tavo laikas...




Įėjo į kambarį. Po lipimo laiptais galva gerokai svaigo. Ir sustojo tarpdury. Pirštas taip ir liko bejėgis ant tamsoje palytėto jungiklio. Priešais tamsaus kambario apytamsės sienos vidury žiojėjo dar tamsesnės nakties langas, jame... Toli, kur turėjo būti kaimynų namas, du langai. Pusšviesiai: žalsvas ir rausvas... matyt, dėl užuolaidų. Viskas. Tiek ir tereikėjo, kad suprastų, jog viskas. Jo langas jau tolo nuo kitų: spalvotų, didelių, mažų, purvinų ir jau valomų, svetimų, o ypač... savų. Jo niekam nereikėjo. O kai tu nė vienam nereikalingas, tau irgi nebereikia nieko. Iš pareigos ar vidinio graužimo kažkas dar paskambins, bet ar tai reikalinga? Jam tikrai ne. Nežinia, kiek ten stovėjo mąstydamas. Pradėjo dusti, krito į lovą ir užmigo dusulio miegu.
Mėnuo. Jis turėjo mėnesį. Ryte tebegulėdamas užsimerkęs nuo saulės švitinimo (buvo pamiršęs užtraukti užuolaidas) taip maždaug pasiskaičiavo, kad birželio dvyliktą... Gal ir rastum kokį įdomumo krislelį gerai praplovus tą visą neviltį, pyktį, gėdą, graudulį, bejėgiškumą, pykinimą ir kitą bjaurastį. Gal ir įdomu. Visą gyvenimą skaičiavęs laiką, bet vis tiek žavėdavęsis, kaip kinta jo skaičiavimo taisyklės, kaip, kaip... (iš tiesų tai ir neįmanoma jo skaičiuoti). Dabar jis suprato – išvedė vieną vienintelę lygtį: du tūkstantųjų spalio dvidešimt šešta minus mano gyvenimas akivaizdžiai lygu birželio dvyliktai. Ir net nereikia būti matematiku, kad tai suprastum. Visiškai pakanka nueiti į polikliniką; dabar gulėdamas galvoje vertė vakarykščius įvykius. Nuėjau į kabinetą, atsisėdau. Taip. Tuščia, tylu, tik kažkas už sienos langą užsidarė – tvanku. Įėjo daktarė, laba diena, laba. Jau žiojosi, tik išvydo gydytojos veidą. Kažkas negerai. Netgi labai. Prieš tai dar koja lengvai į grindis mušė melodiją laikui prastumti. Matyt, jai irgi skaudėjo, norėjo kuo greičiau atsikratyti žinios. Atsikratė. Melodija baigėsi. Užėmė kvapą, širdis daužėsi taip, kad siuntimo lapelis rankoje drebėjo. Atsistojo, padėkojo, vos pakeldamas kojas pasisuko durų link. Palaukit, reikia tuoj pat jus vežti į Santariškes... Ne. Gydytoja dar mėgino jį sustabdyti, kažką paisčiojo apie viltį. Jis nebenorėjo klausyti. Privalėjo išeiti. Jis privalėjo išeiti po mėnesio... „Na jau ne...“, – dar ryžtingai sau mėgino sakyti važiuodamas autobusu namo. Kas iš to, grįžęs viską suprato: nepadės nei ryžtas, nei viltis. Niekas. Tai kam tos Santariškės. Ir čia gali laiką prastumti. Gal nenumirs iš nuobodulio... šyptelėjo, taip karčiai šyptelėjo.
Atsikėlė iš patalų dar ne taip baisiai sunkiai, bet vis vien jau nebe taip. Kaip gerai dabar būtų praskalauti kuo gerklę... Gaila, kad nuo jaunystės nieko nemėgo, midaus nebent „prie progos“ gurkšteldavo ir viskas. Dabar reikėjo kažko šilto – drebėjo. Išsivirė arbatos. Maudė sąnarius (matyt, greit lis, o gal ir ne... Dabar savo kūnu gi nebegalėjo pasitikėti). Vis dėlto ne: popiet prapliupo ir lietus, ir jis. Nebeatlaikė šitos lašų pakalnės. Tuščiu apsiblaususiu žvilgsniu žvelgė į tokius pat lietaus šuorus. Viskas vienoda, pilka, bet neramu, kad nors nusigraužk ką nors. Toks savijautos ir oro duetas gali ir į grabą nuvaryt. Ir nuvarys, nesijaudink. Nebegalėjo kęsti, reikia eiti muzikos bent pasiklausyti.
Kokią klaidą padarė – kiekviena nata kaip naujas vinis į karstą.

Ir būgštauk, ar visi pareis
Gražutėj mėnesienoj...

Niekas nebepareis. Jėzus, Marija, vos nepašoko atsukęs galvą į langą... juk ką tik, regis, atsibudau, o jau sutemę. Jau mėnuo minus vienas. Ir nėr kas daryti: silpna, nešoksi nedainuosi, reikia eiti miegoti.

Tau skauda dūšią vakarais,
Tai gulkis po velėna...

Ir taip savaitę: dieną nežinia ką veikdavo, tai su tylomis gaudžiama galva prieš langą sėdėdavo, tai nuo depresijos nagais dantim gintis mėgino, nors ir iš pastarųjų mažai kas buvo belikę. Iš tos savigynos naudos irgi... Kažkuriam filme girdėjo: „Kovoje su pačiu savimi sąjungininkų nėra.“ Kokia tiesa. Įsimindavo tik pačią gryniausią. Nebuvo sąjungininkų nei kovoje su savim, nei su liga savy. Niekas į tokį jungą kartu įsikinkyti nenorėjo. O kas būtų norėjęs?
Aštuntąją dieną (jau jis šitaip skaičiavo dienas, nebebuvo svarbu „kelintadienis“ dabar) tuščioj galvoj lyg drosophila prazvimbė įkyri mintis. Dar nuo mokyklos laikų žinojo – jos labai greitai dauginasi, dėl to naudojamos genetiniuose tyrimuose. Ilgai netruko. Visa galva jau dūzgė minčių. Prisiminė, kad iki birželio pirmos turi straipsnį parašyti apie kažkokį poezijos rinkinuką ar kažką tokio.
Dieve, dar net neatsiverčiau, vėliau taisyt, kiek čia liko? Bet, o kam šito reikia? Niekam. Nors... mirusius žmones visada labiau vertina. Tai ką beparašysiu, vis tiek tas jaunas poetėlis, kol gyvas, tol negarsus bus. Eh... sunkiai atsiduso, koks skirtumas, lygtais čia laiką taupau ar ką... Tik kaip dabar tingiu į viršų lipti prie stalo. Bet reikia. Išsivirė didelį puodą arbatos (kaip gerai, kad tualetas antrame aukšte), lėtai lėtai užlipo laiptais. Atsisėdo prie savo senojo stalo; šone tas langas, pro kurį kitų gyvenimai rausvai, žalsvai švytėjo. Užtraukė žaliuzes – ramu. Kol susikaupė, ir arbata atvėso. Nekentė kavos. Kartais galėdavo gerti, bet kad neskanu, netikra. Koks dalykas nudegintas, sutraiškytas, nuplikytas ir nuskandintas dar gali suteikti malonumo? Joks. Minutėlę... bet su arbata labai panašiai, nors tai... viskas sutampa – nieko malonaus iš tos arbatos irgi. Tik susitelkimo permetimo objektas. Kol gurkšteli, trumpam aprimsta tas drosophilų spiečius. Gerai, reikia nusiraminti. Paėmė į rankas mažytę poezijos knygutę. Ne, ne švelniai, o juk puikiai žinojo, kad tai lyg ką tik gimęs kūdikis to jauno poeto, ne, pala... poetės. Ir nuo jo iš dalies priklausė, ar šis mažas padarėlis mirs pats, ar per bambagyslę nusineš ir kūrėją, o gal kaip tikras kūdikis pirmuoju įkvėpimu suklyks. Dar rečiau būna, kad jie subręsta ir klyksmas virsta giesme. O ši jau nebenutyla, kol yra kas klauso. Viršelis niekuo neypatingas: dangaus nuotrauka su ąžuolu vidury pievos, viename debesy autorius, pievoje – pavadinimas „Laikai“. Laikas skaityti. Užsidėjo akinius; perdirbto, to pigesnio, popieriaus stačiakampiuose raidės jau buvo smulkesnės. Skaitydavo garsiai, kad ne tik matytų. Pirmasis eilėraštis:



Gimiau iš žemės ir dangaus – saulėto,
Prieš tai jie šoko valsą lėtą.
Tą naktį žvaigždės pribuvėjom buvo
Mano motulė žemė pataluose žuvo.

Ir baisiai rūstavo tada dangus
Galingą gailesčio paleidęs tvaną.
Jis kaltina tave, mane ir jus –
Aprims tiktai išvydęs savo dukrą žemę.

Taip suksis šitas begalybės ratas –
Ir vėl atgims ir žus kūrėjai mūsų.
Jie siekia vieno tik, kad šie ūkai ir garas
Nemariai sielai žmones kurdami padustų.

Perskaitė, gal ir įdomu, žinoma, jis toks drąsus nebūtų. Tokiu lygiu rašydamas dar neleistų knygos. Bet ką padarysi, ne pirmas atvejis toks. Šį vakarą jau nebenorėjo skaityti, o tuo labiau pradėti rašyti. Nuėjo savo drosophilų lizdo ant pagalvės guldyti. Gal tie ūkai kiek apramins įsiskaudėjusią galvą, nusijuokė. Kaip dažnai būdavo, kad jis tiesiai nuo darbo stalo guldavo į lovą, dar taip patogu, kai viskas viename aukšte. Viską paliko kambaryje kaip buvo dar per paauglystę. Tėvams išėjus, o seseriai išvažiavus liko čia gyventi vienas. Tiksliai, dar sesei nepaskambino, gal vėliau... Kam dabar nervinti? Vis tiek viską jai užrašysiu. Regis, su šia mintim ir užmigo.
Ryte devintos dienos net pats nustebo, kad pabudo žvalesnis. Pasisveikino su freska ant lubų virš lovos... dieve, kiek tada pinigų jai išleido. Betgi norėjo. Labai. Tai va, žvalesnis galbūt dėl to, kad visą naktį nesivartė sunkiai alsuodamas su savižudybės musele. Šita diena buvo visai kitokia. Tiksliau, dar bus kitokia. Visad galvojo, kad jeigu, žmogau, esi toks stiprus pakelti prieš save ranką, tai būk toks geras ir nukreipk tą jėgą į ryžtą to nepadaryti. Dabar nežinojo, kas jį sulaiko, ar ta jėga ar kaip tik bejėgystė netgi save nuskriausti. O kas anksčiau sulaikydavo? Tas pats.
Velniop šitas kvailas mintis. Einu pusryčius pirmą kartą ryte pasidarysiu. Pasigamino, suvalgė – gal ir nieko... Ir vėl su tuo pačiu senuoju puodeliu užpūškavo į antrą aukštą. Reikėjo dirbti, negražu kažkaip po savęs palikti nebaigtus darbus. Niekas be manęs šito neparašys. Kiekvienam savas jungas, sava vaga, sava „bulba“. Mano jau beveik visos apvagotos... Atsivertė skystalą „Laikai“. Nagrinėjo kokias tris paras, numigdamas tik po pietų. Iš tiesų nebuvo pelėda, todėl dabar taip patiko... kaip šuolis parašiutu prieš mirtį filmuose. Kodėl taip mėgstama tokia simbolika? Paskutinį kartą nusileidi ant žemės, prieš kilimą? O kur garantijos, kad kilsi?

Mirt nesinori.
Kankintis neverta.
Į aukštą tvirtovę
Keliaut vis vien lemta.

Ar į dervos rūsį,
Ar į baltą pusnį
Darbai senieji nuneš?

Ši dalia ir aukštus valdovus
Ir pačius nevidonus
Iš sosto – iš žemės – išvers.

Sviedė knygutę žemėn. Velniop savo tokį darbą. Surūdijusiais ašmenim tiktai akis bado. Poezija juk turi būti skaidrus krištolas, aštri tartum sidabro ašmuo. Iki pat kriaunų privalo... privalo susmigti į širdį, neįnešdama jokios infekcijos, bet ilgam ilgam palikti randą. Poezija privalo palikti vertingus randus. O čia... tik atšipęs pjūkliukas, žaizdas paliekantis vien kritiko atminty ir kūrėjo reputacijoje. Bet kažkas jame, eilėraštyje, buvo. Kitaip taip stipriai nesuskaustų. O vis dėlto sumaudė... tikrai.
Vėl pažvelgė pro langą... Tikrai tolsta nuo visų ir visko. Atminty mėgino sudėti senąjį, dar paauglystės, vaizdą. Juk, regis, ką tik čia įsikėlė, paskui kaimynai šiltnamį pasistatė, tada jie patys... Ten pušyną iškirto. Dabar nė kankorėžio niekur nerastum – visur namai. Atrodo, vakar viskas buvo: sėdėjo čia, toj pačioj kėdėj, prie to pačio senojo stalo, žiūrėjo pro tą patį langą ir rašė pirmąją savo novelytę. Nors kokia ten novelė buvo... greičiau mokyklinis rašinėlis. Bet vis tiek pirmoji... net rankos iš jaudulio drėko – pats viską, žmogau, kai rašai išgyveni – parkeris slydo tarp pirštų. Žvilgterėjo į šoną: tas pats parkeris, nurašytas tiek, kad atbuko – storesnę liniją brėžia; o vis dėlto rašo ne tą patį. Jau visai viskas kitaip ir nebuvo jam nieko skaudžiau už to supratimą. Neris per vilnijantį Vilnių teka, o tu, purvo ir ledo luite, dar užsilikęs tūnai pavėsy ant kranto, lauki, kol ištirpsi. Stebi.
Kažin kur buvo girdėjęs: „Žmonės ne bręsta, mes tik pavargstam.“ Kaip jis buvo pavargęs nuo to stebėjimo. Gyvenimas neskirtas stebėti, nors ir gali būti stebimas. Visą laiką tai ir tedarė: ką veikia kiti, kaip tai juos keičia, kaip keičiasi aplinka. O pats manė sėdės čia prie stalo ir zulins parkerio plunksną. Taip, nuzulino, daug ką parašė ir aprašė. Skaičiavo kitų – laikrodinį – laiką. Ne savo. Dabar atsibudo nuo džeržgiančio žadintuvo – savęs paties. Nebepaspausi „snausti“ , belieka išjungti. Ir negali skųstis – perspėjimų buvo į valias.
Tada rašė, gal septyniolikos būdamas, apsakymą konkursui, apie kurį girdėjęs buvo. Rašė, kūrė, vargo, na bet šioks toks išėjo... Atsidarė svetainę pasitikslinti detalių – ir še varpu per galvą. Konkurso nugalėtojas paskelbtas ir taip toliau ir panašiai. Net sustingo... bet gi ką tik girdėjau. Taip, daugiau nei prieš pusę metų – ką tik. Vis rečiau, kad ir jam eina laikas, atsikvošėdavo. Kas metus. Dvejus. Penkerius. Dažniausiai po mirčių... jos stipriausiai daužosi. Vakar, regis, su juo šnekėjai, šypsojosi. Šiandien nebėra. Tai tas dar nieko... Baisiausia, kai supranti, kad ir nebebus.
Štai ir dabar sėdėjo susenęs labiau nei turėtų (juk šuoliavo laiku) sudžiūvęs, susivėlęs, susikūprinęs prie savo stalo su parkeriu rankose ir suprato, kad nebebus ir jo. Kažkam liks irgi tik prisiminimas. Lyg šalto lietaus šuoras pereis per nugarą, sudrebindamas trumpalaikiškumo mintimis ir nušniokš tolyn. Visą gyvenimą buvęs stebėtojas ir vertintojas, dabar , birželio dvyliktą, jis pats bus stebimasis objektas. Įrodymas, kad laikas nestovi, jis tirpsta ir kartu tirpina mus. Ah, kokie mes naivūs, tie tirpimai iš tiesų yra vienas ir tas pats. Vienas ir tas pats jis čia norėjo sėdėti. Nebesėdės ir jam jau tas pats.

Deja, išorės langams taip neatrodė. Kažkaip per ligoninę sesė sužinojo. Paskambino ir prasidėjo... gal aną, gal tą, gal čia nuvažiuoti, ten pasigydyt. Ne. Tik jau nereikia dabar tų sentimentų, pakanka ir taip. Kai gyvas buvau nerūpėjau, kai išeit laikas – parūpau. Kažkaip lagaminą pats susidėt sugebėsiu, ačiū, – ten daug nereikia. Užtat čia reikėjo (galvojo sėdėdamas prieš langą su tuo pačiu puodeliu arbatos) čia reikėjo padaryti daug. O ar padariau? Ne. Nors... gal ir taip, tik nebepamenu. Taip jau yra: visą gyvenimą dirbi, o galiausiai pats neprisimeni ką. Gal ir nieko nuostabaus... tie darbai ir yra tavo gyvenimas, o parodyk tu man tokį, kuris čia visą savo gyvenimą prisimintų. Nė vienas. Matyt, kad nereikia. Reiktų, tai prisimintum...
Dabar jau džiaugėsi: gyveno tuo momentu, kai reikėjo, dirbo tai, ko būtent tada reikėjo. Dėl to ir laikas jam visai kitaip ėjo. Šuoliais. Aplenkiant kasdienę pliurzynę, statant kojas tik ant tvirto pagrindo, kelmo ar akmenų... o iš tiesų tai ant knygų. Kiekvienas kūrinys ar kūrybos rinkinukas jam, literatūros kritikui, buvo lyg tas tramplinas, nuo kurio atsispyrus ilgai sklęsdavo virš kasdienio purvo, o nusileisdavo tik išmetęs kritikos inkarą (neretai ant kūrėjo galvos). Tačiau niekam, o niekam neprilygo savas rašymas. Nieko nepakeisi, savos, kad ir menkutės novelytės, esė pakeldavo jau ne tik laiko nuovoką toli nuo realybės, bet ir nunešdavo iki pat Ten, kur siela nejunta nieko, nors aprėpia viską. Aprėpia viską, nors nieko nėra. Ten tau ploja, kai obuolys nenukrinta, o nupūva nuo šakos. Ten tau švilpia, kai prisirpusios kriaušės spindi šalty saulės šviesoj. Ten taip raudona, kad giliau nebėra. Ten taip gera, kad greičiau(-siai) nebebus.
Žinojo, kad blogai daro. Negalima kritikui rašyti, nes objektyvumui kenkia. Tai kas čia per objektyvumas, kad taip subjektyviai paveikiamas? Bet vis tiek rašė. Negalėjo nerašyti. Viskas, ką bijai įmesti į pliurzę (traukos jėga veikia tik žodį) turi gulti į popierių, tai reiškia – keliauti į Ten. Ten visada esi laukiamas, nors nėra kam laukti. Todėl ir rašė, vargo. Dabar išleis. Viską. Tvirtai apsisprendė. Baigiu šitą straipsnį apie „Laikus“ ir išleisiu. Tegul skaito jeigu nori. Nenorės – man tau jau kas.
Jo kūno laikas jau buvo suskaičiuotas tiksliau negu žmogus norėtų, tačiau niekas nesuskaitys laiko knygai. Tai bilietas (nenuperkamas, parašomas) kelionei laiku. Jis pats galbūt kada nors žiūrės pro tą žalsvą ar rausvą langą, kuris jau nebebus nei rausvas, nei žalsvas, ir stebėsis, kaip ilgai name priešais negęsta šviesos. Kaip ilgai kažkas jame plunksnos kankinamas. Ir neprisimins, nors atmintis nebus niekur dingusi. Neprisimins, kad iš tiesų į save kitame lange žvelgia, neprisimins ir kad tarp dviejų langų (jo ir kito Jo) visai ne lietaus pluoštas, o perregimas knygos puslapis, šlapias nebent nuo arbatos, o gal neišdžiūvusio rašalo. Ir tik Ten susirinkęs visus „aš“ pasikalbės apie nieką, nes apie kažką viską išduotų. Tą paslaptį, kurią išgirdęs, išprotėtum. Tik dėl to Jis galės ramiai stebėti prie rausvo ar žalsvo lango, kuris nebus nei žalsvas nei rausvas, ramiai glostydamas ant kelių gulinčią katę. Nes paslaptį sukurs jo paties Jie. Jo paties Jie ir užgesins šviesą visuos languos, nes Visi sutilpti Ten negali.
Pabudo. Visas išpiltas prakaito. Dusdamas beveik nuropojo į vonią bent šalta srove nusilieti. Ilgai stovėjo priešais veidrodį baisėdamasis: Dieve mano, neturiu nei katės nei žalių užuolaidų. Iš proto kraustausi. Gal penki klonai... nors ne, visi skirtingi... tik akys tos pačios ir visi žiūri. Net nusipurtė, ne į save, netgi tą patį, nebegaliu žiūrėti. Tik pastebėjo, kad akių baltymai pageltoniję ir, atgavęs kvapą, nusileido į virtuvę. Šiąnakt jau tikrai nebeužmigs.

Tau skauda dūšią vakarais,
Tai gulkis po velėna...

O ką daryt, jei ne vakarais? Ir ne tik dūšią... Už lango pylė kaip iš kibiro. Užsiplikė puodelį (šįkart) kavos, nežinia kokio senumo, ir vėl įkopė į antrą aukštą. Gal parašinės kiek. Stalinė lempa maloniai nuteikė akis (o kodėl tik gomurys gali būti nuteiktas?). Nebepamenamu laiku „Laikai“ vėl gulėjo ant stalo. Atsivertė.

Ir laikas arbatą gurkšnoja
Pavargęs nuo savo bėgimo.
Tada mintys po galvą lekioja
Nereikia nė viskio ar vyno.

Ne skysčio sūkuriams patvinus
Tos kregždės mums smegenis karpo
O tik vėjui stipriam kiek aprimus
Kai laikas „Ilsėtis man laikas“ pasako.

Sunkiai atsiduso. Taip aprėktų dabar kolegą, kad tokią nesąmonę perskaityti ir įvertinti liepė. Paskutinis darbas ir jam ir „poetei“. Tik dėl skirtingų priežasčių, žinoma. Ir kitaip nei jai, jam, literatūros kritikui, pavyks savo paskutinį darbą parašyti geriausią. Jeigu jau varysiu, tai suvarysiu visiškai, aukščiausiame lygmenyje kaip ir dera intelektualui. Fe... burną pripildė šleikštus narcizų kavos aromatas. Pradėjo rašyti. Reikia kiekvieną eilėraštį (jeigu juos taip galima pavadinti) aprašyti, vėliau jau sulydys į vieną bloką. Turėtų spėti... liko dar to laiko, svarbu jėgų rašyti ir iki tualeto nueiti liktų. Ko žmogui daugiau bereikia? Dabar – nieko.
Ryte, nors iš tiesų gerai įdienojus, apačioje kažkas stipriai beldė duris. Vos nepašoko iš lovos, išsigando, nieko juk nelaukė. Apsivilkęs chalatą nurioglino apačion. Pro durų langelį pamatė pažįstamą veidą. Atrakino duris. Eh... tu.
– Galėjai bent paskambinti.
– Ne... vis tiek būtum neleidęs atvažiuoti, tai koks dabar skirtumas.
– Sveikas.
– Sveikas, – paspaudė ranką.
– Tai kas jau prasitarė? Sesė?
– Ta pati.
– Blyn, liepiau gi niekam nepasakot...
– Nu nu nu! Vienas čia ką numirt susiruošei?
– O ką? Vienas gyvenau, vien...
– Ne, nesakyk, kad vienas, manęs kitaip čia nebūtų.
Užsikosėjo lyg dar norėjęs ką sakyt, bet nebespėjo.
– Arbatos? Kavos?
– Alaus.
– Nėra.
– Ne, gi juokauju. Arbatos, kokios turi, užkaisk ir viskas.
Tik kažkodėl nė vienam linksma nebuvo. O tas „kažkodėl“ – labai konkretus.
– Tai kur... – nejaukią tylą bandė nutraukti įsibrovėlis,- gydytis ketini?
Šaukštelis skambtelėjo į maišomos arbatos puodelį.
– Niekur...
Tirpo medus. Sušniokštė plaučiai, regis, tokioj tyloj zarazų choras giedantis buvo girdėti. Karšto gėralo šlakelis maloniai nuvilgė gerklę. Tik sekundei.
– Tai ką, galvoji čia sėdėdamas tarp dulkių ir knygų čiobrius gersi ir pasveiksi?!
– Nieko aš nebepas!.. – užsikosėjo, – ...veiksiu. Veiksiu ką nors čia ir numirsiu. Aišku?
– Aha... – nusisuko į langą. – Tai gal dar nori nuvažiuot kur? Ar ką nuveikt?
Krapštė kėdės atlošo kampą.
– Galim... bet mažai kam jėgų beturiu.
– Va, į mišką nueinam, ten dar likęs tas takas?
– Trumpesnis, bet yra. Palauk aš tuoj persirengsiu.
Ir vėl teko kilti į tą prakeiktą antrą aukštą. Užsimetė nežinia kokio senumo megztinį (žinia, žinia, viskas jo galvoje buvo apskaičiuota, tik dabar jis pats to prisiminti nenorėjo), apsiavė kroksus, išėjo. Ėjo abu tylėdami, o kam reikėjo kalbėti? Nieko naujo vis vien nebūtų pasakę, kas išpasakota tas. Tik kažkaip graudu, kad pabaigą padorią sunku parašyti. Jį visada žavėjo, kai literatūros kūriniai baigdavosi įsimenančiai, lyriškai, su mintimi, na, mažų mažiausiai staiga. O kokia turi būti gyvenimo pabaiga? Jis nežinojo ir tai varė iš proto. Gal... su paukščiais, taip paukščių būtinai reikia, tada išmetam takeliu šalia einantį seną draugą, nereikia. Saulės truputį daugiau. Krentu ant samanų ir išvargusio artojaus miegu užmingu. Ne. Prieš tai dar pagulėsiu, pajusiu skruzdėles (tikras ir netikras) ant krūtinės, viršum veido praskrenda suskaičiuotos kregždės...
– Tu blyn! – griuvo užkliuvęs už po spygliais pasislėpusios pušies šaknies. Prišoko, pakėlė už rankos.
– Viskas gerai?
– Nieks negerai! – sukliko nesavu balsu. – Niekas, po velnių, nėra gerai, – šįkart nuleidęs žvilgsnį į žemę sušnabždėjo jis. Jau be pykčio. Tiesiog suprato – jokios kregždės viršum jo galvos nelakios ir ne dėl to, kad miške...
Kitur krintantis lengva dulksna, čia lietus stambėjo braudamasis per spyglių filtrus. Ne ypač maloniai tie lašai už apykaklės riedėjo. Bet vis vien ramino, šaldė nervus.
– Tai kada... – nebeištvėręs paklausė.
– Už kokių trijų savaičių, nebežinau.
– O Jėzau... Tai gal nuvežt tave kur?
– Nereikia, kur man reiks dar pats pajėgsiu. Tu tik paskutinėm dienom nebevažiuok.
Tyla. Taip tylėdami ir grįžo tuo pačiu taku, atsirėmusiu į upelę. Jis gal ir būtų raminęs draugą, sakęs, kad toks jau likimas, visi senstam... ir kitokias nesąmones, tik pats buvo nežmoniškai neramus. Susitaikęs, bet neramus. Baimė, didžiulė baimė ateina iš tokių nepažintų dalykų kaip mirtis, nežinojimo, kad bus ir atgimimas.
Atsisveikindamas dar prisaikdino nebeatvažiuoti ir išsiuntė namo. Matė, kad tie sentimentai abiem nieko gero neduos – vienam krūtinę, kitam gerklę gniutulais drasko. Vakare, nors gal jau apie vidurnaktį, paskambino, išbarė seserį, kam kaišo liežuvį, kur nereikia. Vėliau sužinojo, kad ir ji nebeatvažiuos. Kalbėjo neilgai, bet vis tiek tą prapliupusią naktį lašai krito abejose lango pusėse. Nuėjo (gal labiau buvo priverstas nueiti) miegoti su įplyšusia žaizda...

Tau skauda dūšią vakarais
Tai gulkis po velėna... Būtinai.

Išropojo iš lovos visas šlapias lyg po maratono bėgimo. Šiandien arba niekada. Vėliau ir paeit gal nebepaeisiu. Reikėjo nuvežti rankraščius. Surankiojo iš visų stalčių ir pakampių, vieną net po lova rado. Surišti, susekti, stori ir vos iš kelių lapų, naujesni ir visai išblukusio rašalo... svarbu, kad išleistų. Knyga nebeišbluks. Tik ne jo. Susikrovė į vieną odinį portfelį ir apsirengė. Viskas, paskutinis žygis, paskutinis „labas“ ir „sudiev“ vilnijančiam Vilniui. Paskutinis debiutas.
Atrodė, bus galingai... nė velnio – paduso jau po puskilometrio iki stotelės. O baisiausia buvo autobuse. Negali gi kosėt, nepaaiškinsi visiems, kad neužkrečiama, vis vien „tuberkulioznikas“ ir baigta. Tai ir laikai savy springdamas, dusdamas, raudonuodamas. Kai išlipęs netoli Lietuvos rašeivų sąjungos išsikosėjo, pasijuto kaip naujai gimęs (deja...). O grupelė žmonių netoliese vis vien nutvieskė žvilgsniais. Kas per klipatėlė žilom plaukų Sruogom. Žvalgėsi tą trumpą kelio galiuką iki pastato, tiesiog rijo vaizdą akimis lyg pirmą kartą žiūrėtų (nors matė jau šimtus). Saulė maloniai šildė, nebešvitino (nepadės), užsidegimas, regis, grįžo. Drąsiai žengė pro duris. Gūsis nupūtė nuo kaktos plaukus. Didinga kaip filme.
– Laba diena!
– Sveikas! – atsiliepė pažįstamas balsas.
Paspaudė rankas – pasisveikino.
– Na tai kokiais vėjais? – abu sėdosi vienas priešais kitą prie stalo. – Gal baigei tą straipsnį, man reikia persiųsti šią savaitę.
– Palauk, – nutraukė. – Pirma kiti reikalai, – išsitraukė iš portfelio šūsnį popierių. – Turi man prisiekti, kad išleisi.
Redaktoriaus akys išsiplėtė.
– Jėzus, Marija, kiek šito laukėm, – šypsodamasis iki ausų tiesė rankas segtuvų link. – Po tos paskutinės galvojom viskas – metei. Kritiku patapai. Gerai, gerai... – ėmė versti rankose puslapius. – Būtinai išleisim, tik... oho! čia jau atskirą žmogų samdyti reikės, kad į kompiuterį suvestų.
Jis šypsojosi matydamas, kaip pažįstamas visas net nušvito, matyt, pats laukė, pats skaityti norėjo. Bet reikėjo surimtėti:
– Tai prisieki?
– Ką? – lyg surikata iš pievos galvą nuo rankraščių pakėlė.
– Kad išleisi.
– Ai, tai taip, taip būtinai, tik pini...
– Pinigų bus!
– Gerai. Tik klausyk, – lyg kokią paslaptį norėtų pašnibždėti, prikišo veidą arčiau. – Kas atsitiko? Tiek metų „ne ne“, o dabar „prisiek, kad išleisi“. Ir dar tokią šūsnį!
Kaip jis tada nenorėjo meluoti. Bet tos rudos, beveik juodos akys taip spindėjo džiaugsmu, kad negalėjo dabar jų realybės replėmis išlupti.
– Gerai, pasakysiu, – jau pradėjo vaidybą. – Tik prižadėk, kad nepyksi.
– Na?
– Nebebūsiu aš kritikas. Atsibodo. Tas pats per tą patį, lyg geri rašytojai visai neberašytų.
– Bet tu tai žiūrėk, grįžti į areną, – šypsojosi.
– Oi, tik nereikia... – lyg šmaikščiai mestelėjo. O iš tiesų žinojo, kad iš tos arenos pasitraukia. Čia tik trumpas žvilgterėjimas, ar šviesa nepalikta. O gal atvirkščiai... Taip, kaip tik dabar reikia tą šviesą įjungti, palikti, tikėtis... elektra nedings.

Mandagiai atsisakė kvietimo kavos ar arbatos. Buvo laikas eiti. Dar norėjo atsisveikinti su Vilnium, paskutinį kartą pastebėti etatinius išmaldos prašytojus prie Katedros ar vaiką, ką tik išėjusį iš Valdovų rūmų, tampantį tėvą už rankovės, klausiantį, kas tas Brazauskas? Iš tiesų, kas tas Brazauskas? Dabar – niekas, belikę mūrai ir atminimo plokštės. Aš ir to neturėsiu... vieną vienintelę tik žemėn įbetonuotą virš galvos. Ten bus iškalta skaičiukų, tarp jų brūkšnys – svarbiausias visa ko akcentas, apibrėžia visą gyvenimą, nepraleidžia jokios smulkmenos. Gimsti ir pradedi tempti tą pagalį – gyvenimą – per šlapią smėlį. Vėliau viskas gerai supresuojama ir lieka mažas brūkšniukas granite (jeigu įperki). Bet dabar jau jokios granitinės (t.y. juodos) mintys į galvą nelindo. Jis džiaugėsi. Pagaliau nuoširdžiai džiaugėsi, nes sugebėjo išmokti tą pagalį ne vilkti, o juo rašyti. Visas jo gyvenimas, pastangos, sėkmės ir pasekmės virto ne brūkšniuku, o tekstu. Ir dėl to, vien dėl to verta bukinti parkerį. Neries pakrantės pavėsy gyvenimui būsi purvo gniutulas dabar, gyvenimams – srauniausia upė.
Tokie nebeužšąla ledinio granito brūkšnyje. Tokie šniokščia ir gaudžia, išplauna bet kokias užtvankas, paplauna visus krantus. Ir plaus, ir šniokš, kol bus kas skaito. Anksčiau ar vėliau į jūrą reikės įtekėti, bet ten jau kas kita – ten amžina.
Žinojo dar nuo mokyklos laikų – vanduo labai geras tirpiklis. Ištirpdys ir jo gimimą ir mirtį, ištirpdys jo išvaizdą ir būdą, ištirpdys dienas ir metus, jo draugus, pažįstamus, ir tik kartą temačiusius. Ištirpdys viską, o galiausiai ištirpdys ir jį. Jo knygų – niekada. Nes jos pačios ir yra tas vanduo, tas tirpiklis. Juk paprasti žmonės netirpsta – supūva; o atliekos keliauja į Ten, kur aukščiau visko, bet žemiau jūros.
Su Vilniumi atsisveikinti nebenorėjo (mūrai tik bokštais skaičiuojantys laikus), tik paskutinį kartą nužvelgė Neries paviršių – blizgantį ir žėrintį tartum besilydant kylantį į dangų, visai kaip jo upė aukščiau Ten.
Tą vakarą, regis, jau išnaudojo paskutinius jėgų likučius, bet užsikūrė židinį. Karšta... na, ir kas? Jį vis vien purtė, tik nebe šaltis. Kosulys nesiliovė, krūtinė nebeošė lyg jaunas šilas, o tik sudžiūvusios šakos braižė kamienus. Tą paskutinę recenziją rašė apačioje, taupydamas rašalą, nes daugiau buvo tik antrame aukšte. Nebenorėjo nei suvaryti, nei išniekinti tos bevardės poetės. Buvo pilnas liūdesio ir gailesčio. Ji juk dar tik mokėsi žodžiams sparnus auginti, dar tik bandė Pagalį per tokį klampų smėlį braukti. Nebus jis banga, nuplovusia liniją. Taip ir užbaigė:
„Dabar, paskutinėmis gyvenimo dienomis, nenoriu būti kritiku (niekada nenorėjau), pasakysiu kaip žmogus, gal net kolega, judėk, nes ten visada geriau nei čia.“
Įdėjo paskutinį lapą į segtuvą ir pasiruošė žygiui. Lips į viršų, čia, ant sofos, neketino miegoti. Jau žengus ant pirmosios pakopos pasidarė siaubingai sunku. Dar vienas laiptelis – kažkas apsivijo kairę ranką ir tempia žemyn. Tai jis su seserim tampo mamos chalatą, kas bus toks geras ir pirmas atneš. Dar viena pakopa pakirto koją, ji ėmė vilktis lyg būtų sugipsuota prieš trisdešimt ketverius metus. Krūtinę ėmė bombarduoti tūkstančiai mažų jo kopijų, bėgančių žemyn pasitikti iš darbo grįžtančio tėčio. Dar viena pakopa... šiluma, slegianti šiluma užplūdo jo kuprą – katė, kurią mėgdavo nešioti šitaip užsidėjęs. Suskaudo beveik visus kojų pirštus, nutrankytus į tą patį blogai suręstą laiptelį. Kažkas iš visų jėgų tempė žemyn už plaukų ir už svaigulio, susipykus, susirgus. Paskutinė pakopa... tiršta lyg plazma, sunku judėti per sutankėjusį visų ėjimą; visų jo kosulių susirgus antplūdis.
Viskas. Užlipo. Mąstyti apie tai nebuvo jėgų. Persirengė, atsigulė, užmigo. Pirmą kartą gyvenime sapnavo spalvotai: ir vėl tas klaikus tartum anoniminių alkoholikų ratelis raudoname fone. Pasisveikino, linktelėjo. Lyg aidas susiurbė į raudonį – pabėgo nuo jo. Pasirodo, tai užuolaidos. Cypdamos lėtai veriasi. Slenka karnizais, o cypimas skardėja, tyla, skardėja, tyla... virsta kregždės balsu! Jau pro tarpą kažkas juodo matyti. Pabudo pats nuo savo kosulio. Pajuto... stvėrė telefoną skambinti sesei... Juodas plyšys platėjo – per kraupu. Pakėlė žvilgsnį (ne akis) į viršų: skraidžiojo penkios kregždės, didžiulės, mėlyname fone. Per ilgai... pradėjo lakioti po erdvę, savo uodegom raižyti raudoną aksomą. Didžiulėje, begalinėje salėje su vienu bespalviu sietynu įsižiebė šviesa. Nustojo – išskrido į salės galą. Tūkstančiai neapskaičiuotų skaičių žmonių sėdi ir žiūri į sceną, į tave. O nuo to žiūrėjimo darosi klaiku. Vienodos akys. Tik akys. Atsistoja, pagaliau sukeldami triukšmo kurtinančioje tyloje. Pradeda ploti. Ploja, o nuo to plojimo darosi graudu. Stovi ir verki už visus Tuos iš Ten. Klaiku nebebuvo, tik gaila. Baigta. Jis, nieko nesiskiriantis nuo Jų, išsiskyrė ir baigė. Jam dabar nė motais buvo tolstantys langai, nes jie – tik scenos grindys – rausvi, žalsvi, pusskaidriai kvadratai. Jis nuo jų tolo, taip, bet tik todėl, kad kilo. Žvilgsnis nenorom pakilo nuo besišypsančių žiūrovų – veikėjų, dabar verkė ir jie. Tau virš galvos, kur ką tik skraidžiojo kregždės ir, regis, melsvam danguj plaukė debesys, ošė jūra, baltais purslais imituodama debesų gniutulus. Tu kyli į ją. Paniro, ėmė dusti, skęsti, bet tai nebuvo kančia. Jis skendo, bet kvėpavo vandeniu, niro, bet lengvėjo, įprato, suprato, nurimo...

Į šventę traukiame būriais, (gimstame)
Sugrįžtame po vieną... (pats žinai)



Nei sesė, nei senas draugas tą dieną nebeatvažiavo. Vienintelis redaktorius, pats smaugiamas dėl straipsnio. Lyg bloga nujausdamas beldė, beldė į duris, niekam neatidarius su policija išlaužė jas. Apibėgdamas kambarius, dar nustebo pamatęs židinyje apdegusios pažįstamos knygos likučius, bet tam dabar nebuvo laiko. Užbėgo laiptais į viršų. Įėjo į kambarį. Ir sustojo tarpdury. Kaip kuolas. Jo draugas, kolega, mėgstamiausių knygų rašytojas tysojo ištampytu baltu kūnu lovoje. Atmerktos akys žiūrėjo tiesiai į freską: penkios skraidančios kregždės. Lūpos dabar kraupiai šypsojosi. Iš burnos buvo matyti išbėgusi kraujo upelė – raudona, kad giliau nebėra.








Eilutės cituotos iš „Viengungių“ dainos: https://www.pakartot.lt/album/viengungiu-melodijos-2






Komentarai

  1.        -

           Norisi mirti Norisi būti ligoniu

Komentuoti: