Historica de Lituanika (kažkokia tai kalba)

- - - „B. M. T. Broadway line . Ekspresas sustoja“ ir išlipa trys Garšvos. Simonas Stankaitis, Uršulė Tarvydytė ir Arminas Bartulis. Pasakojimas bus ne dvinaris. Trinaris - - -
Daugiau nei euforiška pranešti, kad dukart respublikinio Jaunųjų filologų konkurso prizininkas Simonas Stankaitis ir to paties konkurso senbuvė, fantastė Uršulė Tarvydytė prisišvartuoja Prieplaukose! Na ką padarysi, Jose priimam ir metro. Nepasikuklins ir pats redaktorius – pasidalinsiu sidabru apdovanota proza.
Palangoje įkurta Garšvų kuopelė čia tam, kad savo sugrubusiom prozos rankom pakeltų tą svorį, kuris kartais liaunais poezijos piršteliais nepakeliamas. Simonai, kelk!


*
Labai labai seniai, prieš visą amžių, gyveno senelis, su Darvino barzda. Žinojo jis: ryt svarbus įvykis, draugai ateis pasisvečiuoti, šį bei tą pasirašyti, na ir šiaip pasibūti. Sėdi jis kambaryje, rašo kažkokius, tikriausiai svarbius popierius, ir girdi kaip kažkas cagsi. Cak cak cak, taip pamažu tas garsas varė Joną iš proto. Jis žinojo, tai skaitliukas skaičiuoja jo pinigus. Staiga jis žvilgtelėjo pro langą, tada į stalinę lempą, paskui vėl pro langą. „Saulė šviečia, o aš čia elektrą naudoju, pinigų švaistymas, daugiau nieko...“, – tarė pats sau garsiai ir tuoj pat nuėjo, išjungė elektrą. Atsisėdo vėl už stalo ir rašo. Šį kart žvilgsnis nukrypo į kampe žaliuojančią monsterą. „Kas čia tau? Prakeikti tropikai? Vasaris už lango, o aš čia tau kambarį turiu įšildyti?“, – tarė jis gėlei prisukdamas radiatorių, o ši iš kart nuleido lapus jausdama neišvengiamą pražūtį. Jonas daugiau neberašė. Jis nuėjo į spintą, pasiėmė storiausius žąsies pūkų patalus, atsigulė, užsiklojo ir monsteros lapams iš lėto šarmojant užsnūdo.
Jis nė nepajuto kaip ryte krūva visokiausių ponų pasibeldė į duris. Mėlyna nosimi, alsuodamas kaip slibinas tuoj pat užšąlančiais garais, nusiūbavo link durų ir jas atrakino.
– Sveikas Basai, – tarė jo geriausias draugas Antanas Grietinė.
– Sveikas gyvas Antanai, – atsakė jam Jonas. – Užeikite, nesukuklinkite, sušalsite.
– Kad pas tave butas šaltesnis negu Juozapotos veidas po sukilimo, – atšovė jam Baliūnas, taip vadinamas dėl pomėgio skaityti savo noveles per balius.
Basas jau žadėjo atsikirsti, bet pasigirdo šauksmas.
– Dieve, vargšė gėlė, aš tau ją, Jonai, dovanojau per jubiliejų, o tu ją nužudei... – sušuko Aleksandras, kuris labai mėgo augalus ir žemės ūkį.
– Man čia šalta, ir žmonės taip sako, einam geriau kitur pasibūti, – vėl jam tarė Antanas.
– Žmonės taip pat sako, kad man reikia naujų kojinių, bet aš sakau, kad nieks į jas nežiūri, – atšovė jam Basas ir parodė beveik vien iš lopų susiūtas kojines...
Jonas dar bandė išlaikyti svečius, vaišindamas juos arbata, tačiau visų barzdoms apšarmojus, o Baliūnui pradėjus nepaliaujamai kosėti visi pakilo ir patraukė ieškoti kitos vietos. Galiausiai visi nusprendė eiti į signatarų namus, nes dauguma jų buvo signatarai.
Atėjus visi apgulė radiatorių, tik Antanas Grietinė puolė prie stalo ir ištraukė kažkokį didelį surašytą popieriaus lapą.
– Na kaip mes jį pavadinsim? – paklausė.
– „Lietuvos respublikos nepriklausomybės nuo bet kokios kitos valstybės aktu pasauliui“, – sušuko Jonas.
– „Lietuvos ūkio ir valstybės nepriklausomybės aktu“, – tarė Aleksandras.
Vėliau pasigirdo dar įvairesnių siūlymų, tačiau galiausiai nuspręsta pavadinti „pareiškimu“, paskui visiems pasirašius buvo atidarytas šampano butelis.
– Džiaugiuosi, kad pagaliau atkursime savo valstybę paremtą demokratiniu valdymu, – visas laimingas paskelbė Basas.
– Taip, demokratiniu... – tyliai sušnabždėjo Grietinė, bet aišku niekas jo neišgirdo.
– Na ką, beliko man šį pareiškimą nugabenti į Vokietiją, – tarė Šiklgruberis.
– Tau tai jo tikrai niekas nepatikės, – sušuko Baliūnas.
– Kodėl? – nepatenkintas burbtelėjo.
– Na su tokia pavarde tikrai niekas nepalaikys tavęs rimtu, be to tu neturi ūsiukų, o tai labai nemadinga, – piktai tarstelėjo Baliūnas sukosėdamas.
– Žinai tamstos ūsiukai irgi ne kokie... – skardžiu balseliu cyptelėjo Šiklgruberis.
– Atsargiau su žodžiais, – piktu balsu sušuko Baliūnas traukdamas iš kišenės „mauzerį“. – O tai kliudysiu tave, kaip tą katiną vaikystėj.
– Na jau jeigu šitaip tai jūs dar pasigailėsite. Aš dar grįšiu. Pasikeisiu pavardę ir užsiauginsiu pačius madingiausius ūsiukus, – šaukė išraudęs Šiklgruberis savo žodžius pagrįsdamas durų užtrenkimu.
– Reikėjo duoti vaikui žaislą, – garsiai kimiu balsu tarė Džiugašvilis, – demokratiški žmonės juk esate...
– Demokratija yra tada kai gali daryti, ką tik nori, ir nieks tavęs nebaudžia, ¬– atrėžė jam Baliūnas vis kosėdamas.
– Žinai, tau reikėtų nueiti pas gydytoją dėl to kosulio, – susirūpinusiu balsu įsiterpė į pokalbį Grietinė.
– Nieko baisaus, po kelių dienų praeis, – atsakė jam ir sukosėjo.
– Gal ta demokratija nėra tokia tobula, kaip iki šiol maniau? – susimąstęs pats sau tarė Džiugašvilis ir padūmavęs pypke išėjo pro duris į biblioteką.
Paskui Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėliau ją prarado, dar vėliau vėl atgavo. Bet čia jau ne taip įdomu, todėl pasakosiu įvykius eidamas laiko juosta atgal.


**
Sugrįžkime laiku į ankstyvą pradžią.
Lizdeikienė, vakare bedžiaustydama drabužius, išgirdo kosėjimą. Nuėjusi pažiūrėti į šlaitą pamatė ten gulintį Gediminą.
– Na ir ką tu čia veiki? – paklausė šeimininkė susirūpinusiu ir užjaučiančiu balsu, įspėdama priežastį.
– Blogai man, žmona išvijo iš pilies.
– Ak tu mano vargšeli... – tarė ji sėsdamasi šalia jo ir glausdama galvą prie krūtinės. – Einam į vidų, sušilsi.
Įėjus, ten sėdėjo ir senis Lizdeika bei dūmino pypkę. Pati užkaitė krosny gilių kavos, o senis sveikindamasis kilstelėjo galvą.
– Žinai, sapnavau keistą sapną. Aš sėdžių pily, valgau stumbrienos kotletus, o kalnas pradeda griūti nusinešdamas pilį žemyn... ir iš visko lieka tik griuvėsiai...
– Na žinai, – tarė senis išpūtęs dūmus ir sukosėjęs, – kad namai griūtų visų pirma reik juos turėti.
Gediminas liūdnu veidu gerą valandėlę nieko neatsakęs žiūrėjo į spragančią ugnį.
– Na nepyk jau... pasistatyk sau pilį. Kad ir ant to kalno. Mums kokius naujus trobesius pakalnėj pastatysi. Vis sunkiau darosi čia užlipti.
– Pilį sakai?.. – pagalvojo jis ir nustebo pats tos idėjos gerumu. – Žinai, Lizdeika, gerą mintį tu man davei! pastatysiu aš pilį, ir visi atmins – Gedimino čia darbas.
– Ei ei! – sušuko senis. – Ar ne per daug garbės, mintis tai mano.
– Na gerai, gerai, pasakysiu, kad tu prisidėjai, – nusileido būsimas Vilnietis. – Ai, ir dar... sapnavau geležinį vilką ir kad valgau ananasą.
– Kas tas ananasas?
– Iš kur man žinoti...
– Gerai, ananasas reiškia, kad tu būsi geras valdovas, o dėl vilko pats sugalvok.
Dar ilgai jis kalbėjosi su seniu apie gyvenimą Lietuvoj ir būsimą pilį bei miestą, gėrė gilių kavą. Pernakvojęs Gediminas ryte išėjo į savo laikinąją rezidenciją Kernavėje. Piliečiai buvo nuoširdžiai nustebę valdovo planais ir nuolat jo klausinėjo:
– Kunigaikšti, – išdidžiai pradėjo iždininkas, – o kaip vadinsis miestas?
– Vilnium. – atrėžė jam piktai, nes tie beprasmiai klausimai jam jau įkyrėjo.
– Kodėl Vilnium?
– Nes netoli teka Vilnelės upė.
– Bet Neris irgi netoli teka, be to daug didesnė upė.
– Neris – moteriškas pavadinimas! – sušuko neištvėręs.
– Bet Vilnelė irgi.
Gediminas pavargusiomis akimis žvilgtelėjo į budelį kampe:
– Žinote, kunigaikšti, nesvarbu. – atsakė iždininkas ir tyliai išėjo iš rūmų posėdžių salės.
Rūmų statybos greit prasidėjo. Lizdeikai, pagal to meto tradicijas teko garbė surasti ką paaukoti, kad pilis ilgai stovėtų. Ir surado. Tai buvo išskirtinai kalbus jaunuolis. Deja istorija nežino kada tiksliai vyko aukojimas, tačiau žinoma, kad tai buvo gražus ir saulėtas penktadienio rytas. Visi buvo susirinkę ir laukė kada viskas prasidės. Trūko tik Lizdeikos. Jis vėlavo tik dešimt minučių, tačiau per tą laiką jaunuolis jau spėjo visiems įgrįsti ir visi tik svajojo, kaip ant tos niekad neužsičiaupiančios burnos užkris tas didelis pamatinis akmuo.
– Kas pasaulyje lengviausias? – klausė jaunikaitis.
– Pūkas, – storu balsu abejingai kriuktelėjo stambaus sudėjimo akmens stūmikas. Tai buvo stačiokiškas žmogus, nepakenčiantis filosofavimų.
– Ne! – džiaugėsi savo išmintim jaunuolis. – Tai kūdikis ant motinos rankų. Kas pasaulyje saldžiausias?
Susirinkusieji jau ketino patys ritinti akmenį, bet atbėjo pridusęs senis. Jis visiems paaiškino, kad šis jaunikaitis, pasirodo, gyvena Vilniuje ir yra pirmas Vilnietis, todėl jį nužudyti būtų labai nemandagu. Iš apmaudo minia ir patį Lizdeiką norėjo įmesti į duobe, bet iš paskos atėjo Gediminas ir viską patvirtino savo rūsčiu žvilgsniu. Vėliau vaidilutės irgi nepavyko paaukoti, nes ji buvo per daug graži. Tas pats nutiko ir su gėlių puokšte. Todėl akmuo buvo įstumtas į tuščią duobę. Taip buvo pastatytas Gedimino bokštas ir pilis, atsirado Vilniaus miestas, katedra ir visa kita.



***
Mūsų istorija prasideda tada, kai pasiklydęs vienuolis gauna su kočėlu per galvą iš moteriškės laukusios ir nesulaukusios savo vyro iš medžioklės. Vėliau, maskuojant pėdsakus į galvą gavo ir kiti keturiolika atėję jo ieškoti. Na bent jau taip mano mokslininkai. Bet iš tiesų viskas prasidėjo kur kas anksčiau, kai keli netyčia atklydę homo sapians į dabartinę Lietuvos teritoriją žiemos metu apšalę užkūrė patį pirmą laužą ir šildėsi prie jo prisimindami gerus Afrikos laikus. Jie susitarė, jei išgyvens šį šaltį, vasarą iškeliaus iš šių miškų. Tačiau pamačius, kad vasaros čia ne tokios alinančiai karštos, o miškai pritvinkę visokiausio žmonių nepaliesto gėrio, atidėjo tai kitam kartui. Taip vis atidėliodami ir kęsdami žiemų šaltį, jie pamažu prisitaikė ir pasiliko, susilaukė vaikų. O vaikams tai juk tėvynė, nesinori išvykti.
Ir prasidėjo miškų eksploatacija, uogų rinkimas, medaus gavyba. Paskui žmonės pagalvojo, kad negerai taip. Ir pasirinko kelis saugomus miškus, ir rezervatus. O iš miškų atimtos žemės prasidėjo žemdirbystė. Kadangi lietuviai per tiek metų, nieko naujo nesugalvojo tai ir dabar tuo pačiu užsiima.







Komentarai

Komentuoti: