Protestas

Šiandien pranešė pasaulio pabaigą
ir tai skamba pretenzingai –
per dieną įvyksta
šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis
šeši šimtai pasaulio pabaigų.
Kuria pasaulio pabaiga turėčiau patikėti,
kai kas sekundę jų įvyksta dvi?
Kuo tavo pasaulio pabaiga didesnė
už mano pasaulio pabaigą?

Ta proga išėjau į prospektą,
kažkas šaukė, kad mums visiems žopa
ir kad eičiau namo pabūti su šeima;
Kavinių darbuotojai
pylė karštą kavą į tarpukojus
nusipelniusiems klientams;
Peržengiau karštai besimylinčią porelę,
pasiryžusią pašventinti kiekvieną Vilniaus gatvę;
Galiausiai įlipau į šūdą,
visą gyvenimą bute laikyto šuns.
Sąžinės pagautas, šeimininkas paleido jį
lakstyti;

Sutikau Jį braidantį po Jono Meko Skersvėjį.
Man patiko, kad mūsų pasaulio pabaigos atrodė panašiai –
daugiau nemačiau nė vieno, plaukiančio per miestą tokiu pat ramiu,
vienišu ritmu.

Mudu atsekė bute laikytas šuo.
Dabar jo gyvenimo prasmė buvo
apmyžti kiekvieną Vilniaus stulpą.

– Žinai, nesutinku su šia pasaulio pabaiga.
– Aš irgi.

Saulė liejo paskutinius spindulius virš degančio miesto,
kuomet lipom ant daugiabučio stogo.
– Neskubėk. Tai mūsų protestas. Neskubėti.
Su savim pasiėmiau ir myžnių šunį.
Norėjau patikėti, kad dabar stovim virš jo šeimininko buto.
Kad per lubas persigers visa šuns gyvenimo prasmė,
kurią jis atrado gerokai per vėlai.

Atsisėdome ant daugiabučio krašto.
Norėjau pasakyti kažką reikšmingo,
tačiau visa ši scena jau ir taip atrodė,
kaip iš prasto filmo.
Tyliai stebėjom,
kaip leidžiasi saulė.
Neskubėdami.
Nesureikšmindami.
Tai buvo mūsų protestas prieš šią pasaulio pabaigą.
Per dieną jų įvyksta šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis šeši šimtai.






Komentarai

  1.        

            skaitant gera darosi :)

  2.        

           Nesidaro...

  3.        Rūta

           O taip.

Komentuoti: