Kai Lietuvos padangėse skambės Bacho Antroji angliška siuita

Šeštadienis – balandžio 27-oji. Medikų diena. Rytoj Oskaras Šindleris rojuje švęs 111-ąjį gimtadienį. Dargi rytoj Benitas Amilkaras Andrea Musolinis pragare minės 74-ąsias savo sušaudymo metines. Nūn šių metafizinių dialektinės prigimties įvykių fone Lietuvoje, kol kas dar tik subjektyvia autoriaus nuomone, virs kultūrinis gyvenimas – Rusų dramos teatre žiūrovai mėgausis Oskaro Koršunovo „Rusišku romanu“, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedroje skambės Liudwig van Beethoven simfonija nr. 9 d-moll, op. 125, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Vilniaus kongresų rūmuose atliks trečiąją Gustav Mahler simfoniją, o tuo tarpu tam tikri asmenys, vedami grynai asmeninio intereso apginti savo garbę ir orumą, tačiau neturėdami išmanymo, bandys plėsti savo įtakos zonos aprėptį ir tai intelektuali Lietuvos visuomenės dalis pastebės tuomet, kai jau bus per vėlu. Iškart šioje vietoje autorius yra priverstas prisipažinti, kad šio straipsnio tekstas turinio prasme bus padalintas į dvi dalis, kurios, deja, nebus jokiomis sintaksinėmis ar simbolinėmis formomis atskirtos, tad skaitytojui teks vargas iš smulkių teksto detalių sudėlioti vienį, kuris atlieka nelyg bendro vaizdo funkciją, tačiau tasis bendras vaizdas bus, kaip Arsitotelis rašė „Metafizikoje“, „tam tikra prasme visuma didesnė už savo dedamąsias“ (originali citata: ἔστι τι τὸ ὅλον παρὰ τὰ μόρια), o dar tiksliau tariant, atitiks santykinai modernų geštaltpsichologijos atstovų teiginį das Ganze ist mehr als die Summe seiner Teile1. Dvilypus teksto kūnas rasis iš 1) konkrečių pseudomokslinių teiginių alogizmų analizės, 2) pseudomokslo, nepatiriančio intelektualinės aplinkos pasipriešinimo, kerojimo fenomeno, kaip vienos didžiausių grėsmių šiandienos Lietuvai, apsvarstymo.

LNK, BTV – kanalai, kurių vidutinis dienos pasiekimas, remiantis konsoliduoto žiūrėjimo duomenimis, yra atitinkamai 36% ir 24,4% – leidžia sau, su Asta Stašaityte-Masalskiene priešaky, transliuoti laidą, pavadinimu „Yra kaip yra“, į kurią pakviečiamas asmuo, pavadinimu Žilvinas Užkuraitis, teigiantis, jog aliejaus apdirbimo pramonėje yra naudojami acetonai ir visokie kitokie biesai (naftos produktai, kaip kad jis tiksliau išsireiškė), o į dr. Dainoros Gruzdienės paaiškinimą, kad tokios teorijos yra kliedesiai, ir išsamų riebalų rūgščių apdirbimo proceso išaiškinimą atsakantis retoriniu sušukimu „matot, kokia chemija!“. Dargi ši asmenybė socialiniuose tinkluose garsėja pasisakymais apie plokšią žemę bei Dainiaus Kepenio teiginių apie abortų liekanas skiepuose antrinimu. Nesunku nuspėti, kad internetinėje erdvėje toks veikėjas taip ir lieka marginalas, mat jam vešėti erdvės lieka tik slaptose uždarose grupelėse, į kurias standartinis naršytojas nekreipia dėmesio. Betgi eteryje jis tampa sveikos gyvensenos ir mitybos ekspertu! („Nous ne sommes rien, soyons tout!“2 – kažkur baisiai girdėta frazė.) Ši laida sėkmingai suskviečia asmenis, pavadinimais Inga Kaminskaitė, Artūras Bartašius, Andrius Lobovas, Ugnius Kiguolis ir sėkmingai juos pristato, kaip antros, lygiai taip pat ontologiškai, nepaneigiamai, iš prigimties teisingos ir neliečiamos nuomonės nešėjais (Asta Stašaitytė-Masalskienė: „išgirskime antrą nuomonę“). Dar Apšvietos epochoje Immanuel Kant veikale „Untersuchung über die Deutlichkeit der Grundsätze der natürlichen Theologie und der Moral“3 rašė: „Irrtümer entspringen nicht allein daher, weil man gewisse Dinge nicht weiß, sondern weil man sich zu urteilen unternimmt, ob man gleich noch nicht alles weiß, was dazu erfordert wird.“4 Kad išvardintieji asmenys neturi reikiamų žinių ir jų argumentacinis pagrindas baigiasi ties lozungais, jau aišku vien iš Andriaus Lobovo teiginio „visi paskiepytieji yra luošiai“, tačiau daug baisesnis kazusas užgimsta tuomet, kai šie asmenys sėkmingai integruojasi į visuomenę atstovaujančias struktūras – t. y. Lietuvos Respublikos Seimą – pasinaudodami kai kurių tautos atstovų naivia ir paveikia alogizmams mąstysena. Šičia dera iškelti klausimą, ką būtent Immanuel Kant turėjo omenyje naudodamas žodį „Irrtümer“ (liet. – klaidos5), ir tuoj pat į tą klausimą atsako gūdus sovietmetis, kuomet būtent į valdančiąsias struktūras – konkrečiau – Žemės ūkio mokslo akademiją – buvo deleguotas keistokas žmogus, vardu Trofimas Denisovičius Lysenka, kuris, būdamas uolus marksistas, tiesiog atsisakė tikėti genetikos mokslu, mat genai, anot marksistinės biologijos, tik įtvirtina status quo, o kaip komunizmas gali likti status quo stagnacijoje - komunizmas veržiasi tik į priekį ir į šviesų rytojų! Tad Lysenka, it senas išminčius šiek tiek pasiremdamas lamarkizmo lazda, teigė, jog organizmai savybes įgyja veikiami abiotinių veiksnių. Norite atsparių šalnoms javų? Užšaldykite jų sėklas kamerose, sakė biologas Trofimas Lysenka. O žmonės ėmė ir užšaldė! Ir ne tik Tarybų Sąjungos piliečiai šiuo mokslu sekti pradėjo, bet ir Kinijos Liaudies Respublikos liaudis! Taip sėkmingai šiose dviejose valstybėse badu mirė trisdešimt septyni milijonai žmonių. Tad štai apžvelgėme atvejį, kai pseudomokslas nusineša trisdešimt septynis milijonus gyvybių. Autorius drįsta priminti, kad Lietuvoje šiuo metu klaidžioja viso labo apie 2,8 mln. dūšelių.

Kito svarbaus aspekto aptarimą derėtų pradėti vieniems geriau, kitiems prasčiau žinomu anekdotu:
– Laba diena, – sako į kavinę Čekijoje užėjęs turistas.
– Laba diena – atsako barista.
– Norėčiau kavos be pieno, – paprašo lankytojas.
– Atleiskite, – nuliūsta barista. – Mūsų kavinė pieno nenaudoja, todėl galiu pasiūlyti jums tik kavos be grietinėlės.
Iš esmės situacija atrodo absurdiška, tačiau neverta per dideliausio dėmesio ir lėkštoka. Betgi šiame anekdote slypi labai svarbus mūsų, kaip homo sapiens rūšies atstovų, identiteto apibrėžties aspektas, kuris šiuo metu netgi yra apibūdinamas, kaip esminis skirtumas tarp galimai išsivystysiančio dirbtinio intelekto ir žmogaus sąmonės pajėgumų. XXI amžiaus aušroje, kai intensyviai spekuliuojama kai kurių kompiuterinių programų šansais išlaikyti Turingo testą, atsirado naujas žmogaus mąstysenos determinantas - imta teigti, jog tik žmogaus sąmonė geba daikto nededamąsias dalis suvokti kaip daikto savybę, t.y. mūsų sąmonėje paprasta kava, kava be pieno ir kava be grietinėlės yra trys skirtingi objektai, kai tuo tarpu kompiuterinė programa tai matytų kaip vieną ir tą patį daiktą. Ir nors informacinių technologijų bei kognityvistikos pasaulyje tai suvokiama kaip gera naujiena, tačiau Lietuvoje šiuo metu šis reiškinys įgyja neigiamą aspektą, mat Artūrui Bartašiui iki šiol tiek vakcina be gyvsidabrio, tiek vakcina be formaldehido vis tiek yra ta pati vakcina su aliuminiu. Šičia dar verta priminti homeopatijoje paplitusią vandens gebėjimo įsiminti molekules teoriją, kai vieną vaisto molekulę įsimena milijardai vandens molekulių, todėl tosios vandens molekulės irgi pradeda veikti nelyg vaistas. Dedukciškai galima išvesti, kad į Nerį supylus 0,7 l Jack Daniels, gurkštelėjus iš Skirvytės pilnai galima prisigerti. Lygiai ta pačia logika remdamasis Artūras Bartašius teigia, kad vakcinos, iš kurių tiomersalis6 prieš kelis metus jau pašalintas dėl tarptautinio gyvsidabrio naudojimo mažinimo susitarimo, dar tebėra su gyvsidabriu. Beje, parlamentarui Dainiui Kepeniui paprastas aliuminio atomas ir aliuminis, netekęs trijų elektronų, yra tie patys objektai, tad tikrai derėtų sunerimti, ar šis asmuo slapčia išties nėra dirbtinio intelekto valdomas robotas.

Prieš apžvelgiant vieną iš paskutiniųjų šio straipsnio aspektų, verta perteikti dar vieną populiarų anekdotą:
– Dieve, Dieve! – sinagogoje atsiklaupęs rauda rabinas. – Koks aš prieš tave menkysta!
– Dieve, Dieve! – prie jo netrukus prisijungia ir bankininkas. – Aš irgi prieš tave menkysta!
– Dieve, Dieve! – staiga į sinagogą įeina benamis. – Aš prieš tave taip pat niekas!
Bankininkas kreivu žvilgsniu persmelkia valaktą, tada atsisuka į rabiną ir klausia:
– Kas jis manosi esąs, kad galėtų čia su mumis kartu žemintis prieš Dievą?

Šis pokštas puikiai nušviečia žmogaus psichologijoje slypintį apsimestinio silpnumo jėgos fenomeną, kuomet asmuo, pastatydamas save į aukos vietą, išties įgyja galią manipuliuoti aplinkiniais. Būtent tai jau gana profesionaliai daro Dainiaus Kepenio į Seimą sukviesti asmenys: Lina Rutkauskienė, Gabrielius Sevrukas, Ingrida Adamonienė, etc. Išties buvo skaudu matyti „konferencijoje“ pasisakiusią motiną, praradusią vaiką galimai dėl skiepo šalutinio poveikio. Šios konferencijos kontekste toji moteris atrodė ne kaip nukentėjusioji, ne kaip asmuo, galintis sutelkti apie save specialistus, kurie išaiškintų šios komplikacijos mechanizmą, tačiau kaip pseudomokslinėmis teorijomis tikinčių asmenų teisumo įvaizdžio argumentas, pateisinantis visus kliedesius, kurie sklido tiek iš Linos Rutkauskienės, tiek iš Gabrieliaus Sevruko, tiek iš Ingridos Adamonienės lūpų. Būtent šių žmonių, kaip aukų, paveikslas tarytum suteikia jiems teisę kvestionuoti mokslą bei teigti, jog skiepijimo programa prieštarauja prigimtinėms žmogaus teisėms bei laisvės koncepcijai. Šioje vietoje dera atsiminti kitą Apšvietos filosofą Georg Wilhelm Friedrich Hegel, kuris cikle „Vorlesungen über die Philosophie der Geschichte“7 rašo: „Man muß, wenn von Freiheit gesprochen wird, immer wohl achtgeben, ob es nicht eigentlich Privatinteressen sind, von denen gesprochen wird.“8 O paprasčiausias interesas, veikiantis nelyg varomoji šių asmenų jėga, yra siekis apginti savo įvaizdį, mat pripažinti esant neteisiems mažų mažiausiai skauda, daugų daugiausiai – reikia intelektinių pajėgumų.

Labai įdomus fenomenas pastebimas dargi analizuojant tai, kaip visuomenė suvokia aplinkos saugumą, mat iš šiandieninių mąstysenos tendencijų galima spėti, kad, matyt, žmonių sąmonėje veikia imanenti jėga, besipriešinanti kylančiai gyvenimo kokybei. Štai XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės filosofas Vilhelmas Storosta straipsnyje „Prievartos vertybė žmogaus pažangai“ rašo: „Bausmė ir gandinimas vartojami ypačiai pačių žmonių kitiems žmonėms suvaldyti arba pamokinti. Tūli tiki kitus taip ir gerinti. O tai yra visiškai apsirikimas. Joks girtuoklis, paveikslui, nepasigerys girdėdamas kalbant apie blogas ir bjaurias girtybės sekmes. Nors jas dar taip vaizdžiai išdėtume. Joks vagis nepasitaisys, kad bus baudžiamas. O joks žmogus nepastos šventu jį gandinant pragaro kančiomis. Bausmė teturi tinkamiausiame santykyje tą svarbumą, kad ji kitus žmones nuo nedorėlių apsaugoja. Girtuoklį, vagį ir kitus nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę pajusti, jiems aukštesnius, žmoniškesnius smagumus sužadinant <...> O šitą tegalima pasiekti kitiems duodant pajausti aukštesnės gyvybės smagumą ir džiaugsmą.“ Logine prasme argumentavimas atrodo akivaizdžiai racionalus, tačiau štai, gyvename XXI amžiuje, kai žmonijai gilesnė gyvybė duota pajusti suvaldant mirtį siejančias ligas skiepais, bet žmogus veržiasi atsisakyti šios pajautos ir skiepus nusviesti į istorijos užmarštį, taip sugražinant poliomielitą ir raupus. Tiesa, įdomi teorija, kad, gali būti, šitaip žmogui visiškai kontroliuojant tiek biotines, tiek abiotines aplinkos sąlygas, reiškiasi natūrali atranka.

Apibendrinant nieko kito negalima konstatuoti, kaip Lietuvoje egzistuojančią rimtą grėsmę, kylančią iš smulkių grupelių atsisakymo pripažinti akivaizdžius faktus (psichoanalizėje vartojamas terminas – Verleugnung9) bei pasiryžimo ginti, kaip taisyklė, mašinaliai iškylančius tokių grupelių autoritetų – šičia autorius turi omeny garsųjį Andrew Wakefield – tezes, nejučiomis iš hipotezių virstančias ideologijomis. Ne be reikalo vengrų filosofas bei matematikas Imre Lakatos dar 1973 metais, tiesioginės radijo transliacijos metu ištarė žodžius: „A vak elkötelezettség egy elmélet mellett nem intellektuális erény, hanem intellektuális bűn“10 – juk tikrai, atsidavimas pseudomokslui, kaip jau istorija parodė, virto trisdešimt septyniais milijonais kūnų. Taip ir plaukia galvoje Šindlerio sąrašo scena, kai SS karininkas skambina Bachą, o gretimuose kambariuose kulkos plėšia skyles geto gyventojų krūtinėse. Mat teorijos, dėl neišmanymo ir nežinojimo tapusios ideologijomis, visada grėsė ir grės tiek intelektualų marginalizacija, tiek visuomenės priespauda, tiek mirtimis.




Pastabos:
1 Visuma yra daugiau, nei suma detalių, iš kurių ji sudaryta – autoriaus vertimas.
2 Lietuviškame internacionalo vertime – „kas buvo nieks, tas taps viskuo!“
„Natūraliosios teologijos ir moralės principų aiškumo tyrimas“ – autoriaus vertimas.
4 Klaidos, padaromos ne dėl nežinojimo, tačiau dėl bandymo daryti išvadas, kai neturima reikiamų žinių (tiksliau būtų: kai tūlas nežino visko, ko reikia) – autoriaus vertimas.
5 Terminas „klaida“ iki galo neatspindi šio vokiško žodžio esmės. Angliškas atitikmuo būtų žodis „error“ – nesėkmė, sutrikimas.
6 Organinis gyvsidabrio junginys.
7 „Paskaitos apie istorijos filosofiją“ – autoriaus vertimas.
8 „Kai minima laisvė, visuomet privalome įvertinti, ar tai nėra bandymas įgyvendinti privačius interesus“ – autoriaus vertimas.
9 Lietuviškas atitikmuo būtų „neigimas“.
10 „Aklas pasišventimas teorijai yra ne intelektinė dorybė, bet intelektinis nusikaltimas“ – autoriaus vertimas.





Komentarai

Komentuoti: