Iš abejingumo

Kartais dekoracijos sugriūva. Imi abejoti žmonių vertybėmis, žodžiais ir galų galiausiai lieki vienas, susipainiojęs tarp nuoširdumo ir apgaulės. Dažnai pagalvoju, koks kvailas žodis yra mylėti. Mylėti žmogų, knygą, paveikslą, dainą, žodžius, vėl žmogų, tik kitą. Visa tai laikina ir kvaila. Koks skirtumas, kaip pavadinsi – prisirišti, mylėti, branginti – vis viena reikš ką kita, nei pasakyti norėtum – kiek gi žodžių turime jausmams apibūdinti? Ir tie keletas – gremėzdiški, sunkūs, visa atsakomybe gulantys ant trapių žmogiškų pečių.
Susikurtas iliuzijas aplinkui griauti reikia švelniai ir po truputėlį, lyg pieštum aliejiniais dažais – vis palaukiant, kol užgis, kol senas sluoksnis išdžius ir tik tada vėl prisiliesti. Bet aš neturiu tiek laiko. Ir mažai teišmanau tapybą. Jausmą aiškinti nėra prasmės – tai ne fizinis dydis, kurio savybes aprašyčiau, o jūs skaitytumėte tai kaip mokslinę literatūrą. O be to, gana pavojinga. Kas, jei pasakysiu daugiau, nei suprantu, ir tai pasirodys esą tiesa?
Žmogus visą gyvenimą pašvenčia tam, kad galų gale jaustųsi laisvas, kad būtų nevaržomas ir galėtų kurti. Paveikslus, romanus, interjerą, dokumentus, formules. Nesvarbu. O visa, ką po savęs palieku aš ir kas, baisiausia, manęs visai nejaudina – tai šalčio bijantys, netvarūs jausmai ir padrikos, vietomis sunarpliotos minčių gijos. Dramatiški mano sprendimai visada yra tik egoistiški vaidinimai, bandant įrodyti savo prasmingumą.
Vakar suėjo pusė metų, kaip nerašiau – vis norisi parašyti apie kasdienybę, abejingumą ir nerimą, kuris mane vis graužia ir kurio negaliu nusikratyti, bet negaliu sudėlioti minčių. Kažkoks skirgailiškas jausmas, iš tolo dvelkiantis pompastika. Galėčiau apie tai sukurti eilėraštį, bet nemoku. Daug ko nemoku. Nemoku garsiai juoktis, nemoku plaukti ir nemoku spragsėti pirštais.
Net knygos nebe tokios. Susisukdavau, būdavo, į siužetą, į autoriaus kalbą ir šitaip ramu darydavos. Į mintis Vasario, mamatės. Visada viliodavo neprieinamas veikėjo pasaulis – turėti lygiai tiek, kiek artyn prieiti leidžia autorius.
Keista pavargti ir nuo ironijos. Norėti tiesių sakinių, kad mažiau tektų galvoti. Mąstymas veda prie nusivylimo aplink esančiais ir klausimų, į kuriuos atsakymų rasti nepavyksta. Iš kur tas abejingumas? Tai manyje (o dar labiau visuomenėje) ir gąsdina. Šlykštus, prisitaikėliškas miesto bruožas, kylantis iš susvetimėjimo. „Žmogus negali gyventi atsiskyręs, jam reikia bendrauti“, – kažkada skaičiau Gėtės žodžius. Bet kas iš to, kai žiūrim vieni kitiems į akis tuo pat metu skaičiuodami naudos ir laiko santykį, statydami gražius savo gyvenimus ant galų gale sugriūsiančių materialistinių pamatų, paliksiančių mus tais pačiais dvasios ubagais, tik grąžančiais rankas. O po kiek laiko suprasime, kad mums dėl to vis vien – kad be visų ant pečių užsikeltų padoraus gyvenimo atsakomybių daug lengviau. Kiek rozamundžių pilčer filmų sukurta apie gražų, naivų pasaulį ir jo dvikovą su blogiu – gyvenimo nuskriaustus vs pinigais aptekusius žmones, kurių likimai pasikeičia per valandą ir keturiasdešimt minučių. Kiek jų esu peržiūrėjusi su pavydu – viskas gyvenime turėtų būti taip pat lengva. O dabar primena pokerį.
Aš neliūdžiu. Ir nesikremtu. Ir nedžiūgauju. Visos emocijos yra panašios arba suvis vienodos.
Gedžio žodžiai, kuriais sunku patikėti, o vis tik... Kiek kartų lyg iš šono žiūrėjau į save ir stebėjausi, kaip galiu būti abejinga ir nieko nedaryti – prieš kurį laiką pirmai progai pasitaikius būčiau šokusi aiškinti, kokia yra teisingoji tiesa.
Bet kas yra tiesa? Ar tai gali būti žmogus šalia tavęs, tai gali ar negali būti nauja knyga, ir, išvis, ar bet kokia veikla ar daiktas gali būti teisingas? Tai gana primityvu – kiekvienas daiktas, jausmas reiškiamas taip arba ne. Kiekvienas gyvenimo įvykis matuojamas jausmu, todėl kiekvienas gyvenimo įvykis yra taip arba ne. Jei kompiuteris turi tik daugybę nulių ir vienetų, mes turime tik du žodelius, vertinančius materialaus ir nematerialaus gyvenimo vertes. Ar tai natūralus šio pasaulio dalykas? Toks skaičiavimas priklauso mąstymui, kuris nepriskirtas jokiems pasauliams. Pitagoras irgi ne iš čia, pasaulį kildinęs iš skaičiaus.
Pasaulis kildinamas iš Dievo – jam prireikė tik septynių dienų. Pasaulis kildinamas iš ugnies, iš graikų Chaoso, tačiau iš tiesų jis susikūrė iš abejingumo – lengvai ateina tai, ko nelauki, tad palaiminti mes, tada dar negimę idiotai.
Žinoti tikrą, neiliuzinę tiesą ir išreikšti ją žodžiais – dovana tiems, kurie dekoracijų atsisako patys. Likusiems didžiausias stebuklas, kurį šiame pasaulyje galime pajusti, tėra laikinumas.






Komentarai

  1.        Ramce

           Sveikinu su pradžia

  2.        Vika

           Nuostabu. Privertė susimąstyti, ačiū už vakaro įprasminimą <3

  3.        Rima

           Labai gilu ir prasminga. Ačiū, ir lauksiu dar

Komentuoti: