(S/T)au, kvaily

Eh, tu, kvaily. Dabar eini paupiu iškėlęs galvą į savo mėgstamiausios spalvos – mėlynių – dangų. Stengiesi atrodyti išdidus... Silpnybės požymis. Vėjas maloniai skverbiasi pro tankius beveik juodus plaukus į skalpą; jis geria, gaivinasi. Atseit didinga? Žygis? Eh, tu, kvaily, žinau, kas verda tavy...
Na, gerai, nežinau, noriu bent suprasti. Suprasti, kodėl dabar tokie šlykščiai banalūs žodžiai iš prekybos centro atviručių po du eurus: „ ...ir šarma jau puošia tavo galvą...“ įstrigę joje. Kodėl taip nori vėsumos plaukuose po savo dangum? Upėje augančios bulvės čirškia – cikados per širdį griežia. Kokie lėkšti žodžiai... Ir kodėl dabar? Po šitiek žingsnių, upių, metų? Ir kodėl atrodo, kad Jų tiek daug? Atsakys tik debesys, šie mėlynių spalvos debesys. Jie buvo tada, kai gimei, kai augai. Jie buvo ar bus, kai senai ar sensi. Didesniu ar mažesniu būreliu tave visada lydėjo. Nes jie tokie pat amžini, kaip tu neamžinas (tau gera tai suprasti). Kažin, ar ir kai baigsis upė jie belydės? Neklausk. Lai jie pasakoja.
Tu eini paupiu iškėlęs galvą į savo mėgstamiausios spalvos – pilkos – dangų ir giliai į plaučius trauki drėgną kylančios Neries orą. Tu gimei čia. Balkšvai pilkas rūkas buvo ir bus tavo tėvai. Kodėl bėgai iš tų ūkanų? Bjauru? Žinau. Sutankėjus joms niekam nepatinka kvėpuoti vandeniu. Gerai, aš atsiprašau, nebepriminsiu Jų. Tegul cikados natų koteliais tave suvarsto. Išbėgs, ko nereikia. Ne, vis dėlto reikia. Tik taip nesinori laikyti... tik ne viduj. Tegul išbėgs – nusineš upė, lai išgaruos – išskraidins debesys.
O kad būtų taip lengva... Per storą odą užsiauginai – suragėjo. Smūgius, talžymą ir mėginimus suluošinti atlaiko, taip. Bet per didelė kaina. Dėl to čia ir atėjai (čia bulvėse čirškia cikados, Neris nebeleidžia gausti tikrovės varpams) gali išsirėkti į vidų. Eh, kvaily, viskas kaip žirniais į odą. Atrodo lyg išberta. Lai būnie.
Tu eini po savo mėgstamiausios spalvos – baltos – dangumi ir tau neberūpi mėlynės. Oras skaniai pakvimpa liepomis. Tavo batų padai limpa prie krantinės, vis sunkiau eiti. Liepų žydėjimas tau primena, kad gera, primena, ir kad nebebus. Reikės grįžti. Bet kol kas eik, nedrįsk sustoti. Tu nusiauni batus – jie lieka prilipę, nusitrauki kojines (kvailystė, kodėl reikia pasakoti ką pats savo rankomis darai?). Tokie suragėję kulnai... bet dar jaučia. Įsižeminimas, sako.
Tu eini ir lauki, kol į tave trenks žaibas (baltas, baltas), nežūsi (žinai, kad dar negali, nenori), bet kad pasiimtų, sugertų viską; ir žaibas (juodas, juodas) per įžemintas pėdas susigertų į akmenį, betoną, smėlį, metalą ir upę. Nuleistų tai, dėl ko pabėgai, grąžintų tai, už ko laikaisi. Deja, balti žaibai iš balto dangaus nedunda. Užtat tavo širdis dar ir kaip... Atrodo, jauti, nebėra jėgų, bet ją dar kažkas varo. Matyt, ta pati jėga, varanti požemines upes, pučianti vėjus dykumose, ta pati energija neleidžianti išdžiūti ąžuolui apleistoj sodyboj ir priverčianti leistis saulę niekieno nestebimam saulėlydy.
Saulėlydį tau dabar stebėti būtų per graudu. Upė čia jau ir taip teka. Tu eitum su senu draugu po jūsų mėgstamiausios spalvos – oranžinės – dangum ir tylėtum. Kažkur parko žolėje čirškiančios cikados ar net žiogai viską pasakytų. Taip, tu tvardytumeisi, kad ir kaip plėšytų, draskytų. Bokštai išmuštų varpais. Tada kalbėtumėt apie senus gerus laikus. Ir tu tyliai svajotum, kad tik jie būtų seni...
Kodėl nori vėsumos plaukuose po jūsų dangum? Tu girdi griaustinio dundėjimą ir nusišypsai, bet garsas (irgi išdavikas) skardėja ir kaldina, muša per karštos geležies kniedes. Jis tanksta ir pats virsta karštu metalu. Kaldina ir kalina. Tu stovi ant karaliaus tilto ir tau garsas nė motais. Ant ribos, ne atbrailos. Čia tvanku ir degina. Kodėl debesys nebegelbėja? Čia svilina ir karšta, liepų kvapas nebepakeliamai saldus ir pildo, pildo šį vamzdį tarp dviejų krantų. Tu čia uždarytas, nes pats įėjai, o tai, kas laisva liko ten, upėje ir prie jos. Ten bulvienojais apžėlusios ledo lytys gremžia tokį artimą krantą. Ten vėsu ir, kiek pameni, visai nėra liepų (nėra ir rugpjūčių). Bet tu čia, basas, iki kelių klimpsti netikram saldume – tokiam rūgščiam kartume. Tavęs čia niekas nelaiko – tik ženk ir stiklinis vamzdis prasivers. Deja, ir tu stiklinis – dužtum į ledo lytis. Tik ženk ir nebeburzgs automobiliai už nugaros. Suburbuliuos užšalęs vanduo.
Ne, žinau, tu ne toks. Tu eini po savo mėgstamiausios spalvos – betono – dangum ir visai nebijai (tu ne gallina). Gal ir blogai – dabar tau būtų daug ramiau. Nei mąstyti, nei kęsti. Tu eini po stikliniu vamzdžiu. Jame dirba žmonės: užlydo prasivėrusią ertmę ir kabina lentelę „Tu rūpi“. Vamzdis laužia saulės išlindusius spindulius ir nusvilina tau koją. Pagaliau skylė. Bet dar neteka. Kur tau! Tu eini prieš liepomis kvepiantį lietų ir raudonom akim prašai, kad liautųsi. Viršuje dviračiu pravažiuoja (norėtum, kad būtų „sena“) pažįstama ir tau pamoja. Tu tik pažvelgi, bet neatsuki galvos. Akyse plaukiančios lytys visa pasako. Be to, ji – už tosios stiklo uždangos. Pats ją uždėjai, todėl dabar nesiskųsk, kad esi niekam nereikalingas (nors ir esi). Tu be batų, su skyle kojoj...kraujuoji. Tu atsisuki, žvilgsniu vedi raudoną liniją. Ji toliau nei matai. Ilga ilga. Pagaliau supranti – juk ir tau ilgu ilgu.
Ir kas iš to? Iš uosto niekas nebeparplauks prieš srovę, neatgabens jūros sniego. Pameni?
Atleisk, žinoma, pameni. Kaip galėjai pamiršti paliktuosius uoste. Lai debesys pasakoja. Jūsų džiaugsmo, vėliau – skausmo ašaros niekur nedingo. Jųjų atspindžiai vis dar drasko, žinau. O jų kūnai kilo į viršų (pameni, kaip smagu būti aukštyn kojom?), į šaltą aukštį, kur virto... kruša? Ne, jie virto baltom snaigėm. Snaigės kabės ir suksis net tada, kai jūsų kaip vieno nebebus.
Tu eini po savo mėgstamiausios spalvos – juodos – dangumi ir sensti. Sensti sekundėm, minutėm. Negana? Sensti ir valandom ir tau taip norisi vėsumos plaukuose. Tu lauki sniego tokios grūsties upėje fone, bet ar žinojai? Ar žinai, kad iš juodo dangaus baltos snaigės nekrinta?
Eh, tu, kvaily, užlipi stačiu betono plokštėm išklotu šlaitu ir išlydai tą stiklą. Žengimo momentu tu nerandi ramybės, dėl kurios atėjai, ne. Bet bent jau supratai...
Tu bėgi šaukdamas paskui dviratį ir stengiesi atkreipti dėmesį žmogaus, kurį pažįsti. Tu jam nusišypsosi, nes iš tiesų norėjai jį pamatyti. Labai. Nes jis tau primena uostą. Uostą, iš kurio debesys atneš tau baltų snaigių. Ir po daugybės žingsnių, upių, metų tu eisi po savo mėgstamiausios spalvos dangumi, tos snaigės taip maloniai vėsins skalpą, o tu prisiminsi, kaip gera buvo verkti aukštyn kojom su žmogumi, kuris tau dabar šypsosi...






Komentarai

  1.        X

           Tegul cikados natų koteliais tave suvarsto. Aukštas pilotažas

  2.        Ūla

           ačiū už dangų

  3.        Ji

           Šis yra mano mėgstamiausias, mielas drauge. Gniaužia kvapą.

Komentuoti: