Esė apie individą troleibuse

Šios esė autorius pirmiausia yra priverstas prisipažinti, kad teksto esmę pirma buvo sukoncentravęs į politikos sampratą lietuvių visuomenėje, ir tik po to gėdingai suprato to negalįs padaryti, mat jam trūksta tiek akademinio, tiek autoritetinio majestoto prieš skaitytoją, kuris, duokdie, turėtų būti visokeriopas šios rašliavos vertintojas ir teisėjas. Betgi gvildenant politikos sampratos temą galvoje nušvito visai kita problema, kurią autorius, būdamas jaučianti ir matanti būybė, turi teisę analizuoti, kadangi toji problema, kaip objektas, jau priklauso apskritai bendražmogiškųjų bei fundamentaliųjų kazusų spektrui. Tad dera nieko nelaukti ir pakviesti skaitytoją apmąstyti autoriaus mintis.

„...quare tristis es, anima mea, et quare conturbas me?“

Atvėrus Užsienio reikalų ministerijos internetinį puslapį, spustelėjus ant nuorodos „Užsienio politika“, galima aptikti gana plačią prasmę turinčią skiltį „Lietuvos narystė ES“. Iš esmės ten esantis tekstas atrodo gana įprastai, tačiau oda pagaugais nueina tuomet, kai supranti, jog tam tikra prasme tasis puslapis yra tikrų tikriausias lietuvių visuomenės atspindys, mat iš dešimties ten esančių pastraipų, tik trys greitoku ir nelyg subinėn įkąstu žvilgsniu pristato fundamentalias laisvės, demokratijos, lygybės idėjas, o likusios septynios dešimtosios teksto yra įspraustos po puikiausia poantrašte „Lietuvos narystės nauda ES“. Viso teksto kulminacija - sakinys: „ES komisijos pastangų(!) dėka buvo netgi suvienodinti naujų mobiliųjų ir išmaniųjų telefonų krovikliai, parduodami 28 ES valstybėse narėse.“ Krovikliai!
Kodėl kalbant apie prigimtine teise įgyjamus (o tai reiškia, ontologiškai egzistuojančius!) ir žmogaus, kaip būtybės, tiek buitiškajai, tiek būtiškajai egzistencijai gyvybiškai reikalingus subjektus, lietuvių tautai pirma reikia grįsti jų būtinybę materialia nauda? Šiandien tai klausimas ne tik reikalaujantis atsakymo, bet ir kviečiantis nedelsiant susimąstyti, ar nederėtų pakeisti tokio požiūrio net ir negavus argumentais išreikštų priežasčių (nors niekas nesako, jog atsakymo į šį klausimą nėra), kadangi vertybių grindimo aiškiai išreikšta materialia nauda įaugimas visuomenės šerdin šiandien reiškiasi tragiškai pasauliniame kontekste atrodančia tiesa: 2011 - 2017 metais netekome 6427 asmenybių, kurios gyvenimą nutraukė savo valia. Šioje vietoje tad ir pasukame diskusiją nuo politikos bendražmogiškųjų dalykų link (kaip oskimoroniška!), nors akylesnis skaitytojas pastebės, kad politika niekad niekur šiame tekste ir nedings, nes, anot Aristotelio, žmogus iš prigimties yra politinis gyvūnas, o, anot šio teksto autoriaus, tautos dvasinis stuburas ir priklauso nuo to, kiek josios nariai yra atviri įsileisti politiką į save, nes bandyti ją atskirti nuo savo asmens yra tas pats, kas bandyti amputuotis pailgąsias smegenis (gyventi galima, kas kad lovoje, pajungtam ant aparatų).
Gyvybę iš savęs atimti galima tuomet, kai nebejaučiama anei jokia jos vertė, kitaip tariant, kai žmogus jaučiasi menku ir nuvertintu. Menkumo ir nuvertinimo jausena kyla iš „naudingo žmogaus“ fenomeno, kuomet visuomenės narys pirma yra gerbiamas ne dėl savo dvasinio ir, svarbiausia, intelektinio turto, o dėl visuomenei atneštos naudos kiekio (S. Jakeliūnas apie švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, t. y. apie mokytojus ir gydytojus: „pinigų į netinkamą sistemą galima pilti kiek nori, jie pražus.“ - LRT laida „Dienos tema“, 2018.08.06). Šito reiškinio vešėjimą mūsų visuomenėje dar patvirtina ir neretai girdimi klausimai bei pasakymai (šičia autorius visiškai remiasi užstalės patirtimis), tokie kaip „kam tie filosofai reikalingi?“, „sugalvojo sau mokytojai algų prašyt, ir tai pusę dienos nieko nedirba“, „va, Monika šaunuolė, su verslo liudijimu dabar nagus tvarko, pedikiūrus daro“, „ką tu valgysi, Justai, į tą literatūrologiją įstojęs?“. Kitaip tariant, tautos intelektualai, kurie ir natūraliai jau yra egzsitencialistinės prigimties, neretai atsiduria valstybės kenkėjų vietoje, nes knygų turinio ir tezių grindimo juk niekas neįvertins BVP matmeniu, o štai „tikrąją“ pridėtinę vertę kuriantys verslininkai, ūkininkai, manikiūrininkai dažnai atsiduria tautos gelbėtojų vaidmenyje. Kaipgi tuomet jaustis jaunam žmogui, kuris, nors ir esantis, tarkime, meninės ar filosofinės priedermės, visuomenės, o dažnu atveju ir tėvų yra verčiamas keliaklūpsčiauti oportunizmui ir konformizmui, kuriais vadovaujantis galima pasiekti nelyg Jėzus Kristus išganingų karjeros aukštumų.
Kitas ne mažiau svarbus visuomeninę apatiją sukeliantis veiksnys yra būties prasmės ar asmeninės eschatologijos lūkesčio sukoncentravimas į vartotojiškai visuomenei būdingus materialius ar materialiai išreiškiamus objektus. Dažnai juos apibrėžia įvairūs asmeniūkščiai, šiandien save vadinantys marketingo specialistais. Ne vienas individas save pasmerkė nebūtin todėl, jog neatitiko tam tikrų aiškiai suformuluotų standartų dėl savo individualistinės prigimties. Tai ypač būdinga jauniems žmonėms, mat jie yra paveikūs aplinkinių nuomonėms, o vietoj pagalbos susiformuoti tvirtai moralinį stuburą turinčiai asmenybei, jų tėvai užsiima tuo, kas aprašyta ankstesnėje pastraipoje. Dar daugiau, jei jauna asmenybė ir nejaučia aplinkinių įtakos, jai būdinga stebėti ir analizuoti aplinką, kuri, kaip jau galima suprasti, savo egzistencijos trapumo problemas ir kitokius būties kazusus yra linkusi gražiai užglaistyti įvairiusiomis formomis, pradedant vienkartinių pasilinksminimų vaikymųsi, baigiant nuosekliu ir jau kone mašinaliai pasirenkamu savęs skandinimu alkoholiu, cigaretėmis ir narkotikais. Štai todėl jaunas egzsitencialistas žvelgdamas į savo tautą neretai mato carpe diem gyvenseną, kuri, kažkodėl, dar tebėra visiškai suprantamu reiškiniu, gresiančiu tragiška baigtimi (pamenate mokyklinio romano „Altorių Šešėly“ sceną, kai Liucija surengia paskutinį savo vakarėlį?). Būtent tragiška baigtis ir slypi už vartotojiškuose reikaluose paskendusios tautos pečių. Nebūtinai ta baigtis sietina su asmenine nelaime - gyvybės nutraukimu. Žioplos gentys linkusios išnykti greitai ir efektyviai kartu su visais individais, kaip bendras darinys - tai įrodė homo neanderthalensis atvejis. Kas telpa į nepasiruošimo apibrėžtį? Svaiginimasis įvairiausiomis stašaitytėmis masalskienėmis, delfiais („Įkaušęs kėdainietis sepyniolikmetę supainiojo su savo žmona, kurios nė neturi“ - tai tikras straipsnis) bei mėgavimasis kova tarp kažkokioje keistoje realybėje egzistuojančių dviejų Lietuvų, kai tuo tarpu Europa yra ties krizės slenksčiu (ar kas nors rašė, ko ten britams taip sunkiai einasi iš tos sąjungos išstot?), o pati tauta ties psichinės savidestrukcijos bedugne.

Ir įlipi šaltą rudenį į sausakimšą troleibusą, suskleidęs savo vėjo sugadintą, varvantį skėtį. Ir žiūri, kad smelkia tave žvilgsniai iki kaulų smegenų, kodėl tu kvėpuoji. O gal ir smerkia. Geriau prasmegtum žemėn arba metaliniu stulpu pasiverstum. Tuomet būtų nauda - žmonės bent įsikibt į tave galėtų...

Viešpatie, žmonės, sursum corda!







Komentarai

  1.        Anna Lodziato

           Malačius!

  2.        Sigitas

           10 balu! Šaunuolis !

  3.        Gytis

           Yeeeeehaaaaa!

  4.        Jev

           Va čia tai tiesinga.

  5.        

           Taip jėga

  6.        

           Manau, jau galėtum sau atsakyti, kodėl Tavęs nenušauti, moralinis troleibuso stulpe!

  7.        Deivydas

           Nuostabi esė! Pagarba autoriui.

  8.        CoreyFougs

           This year turned out to be very difficult. But we have optimized and reduced the cost of our products! It is almost impossible to find prices lower than ours, the sale is at the cost price level. Watch and be surprised by our super low prices https://is.gd/72jG3I

Komentuoti: