Norėsiu – pakilsiu

Stoviu eilėj, priešais mane – žmonės, už manęs – žmonės. Laukiu progos žengti žingsnį į priekį, perkelinėju svorį nuo vienos kojos ant kitos ir stebiu kažkokio žmogėno pakaušį. Daug galima pasakyti iš to, kaip žmogus laukia. Vieni priešinasi laukimui, bando žengti anksčiau laiko arba įstrižai, o kitiems laukimas – tokia pažįstama būsena, jog atrodo, kad jie šiam reikalui sukurti. Tiksliai nepamenu, ko čia laukiu, mano mintys visai kitur – kairėje, kur pro mus, laukiančius, miesto tempu juda žmonių vaga. Pamatau merginą. Praėjo. Begalvodamas apie ją net nepastebiu, kaip pro mus, laukiančius, praeina dar keli šimtai žmonių, tarp jų – keletas dailių merginų, mielų vaikų, įdomaus veido dėdžių ir šiaip žmonių, kurie manęs nedomina, tų kurie paliks tik laikiną žymę baloje, išnyksiančią vandeny taip pat nesustabdomai kaip ir mano prisiminimuose. Neturiu tikslaus skonio, kai kalba eina apie praeivius, bet pamatęs kiekvieną žmogų galiu gana tiksliai pasakyti, ar leisčiausi į pokalbį arba pažintį su juo savo noru. Kad ir keliems sakiniams. Pabodo laukti, žengiau vos keletą žingsnių pirmyn, o stoviu čia jau visą amžinybę. Užsimerkiu, žengiu didelį žingsnį kairėn – laikas veikti. Praradau vietą eilėje, nebegaliu ten grįžti. Dabar nebeturiu, kur būti. 

Svarbu ne čia, juk stoviu baloje. Pasileidau nešamas srovės ir vilties, kad daugiau neteks laukti eilėje. Geidžiu tyrinėti aplinką, bet viskas iš pirmo žvilgsnio juk taip pažįstama. Pokyčiai randasi ten, kur man jų mažiausiai norisi, bet viskas, ką trokštu pakeisti, kinta lyg akmuo, ilgus metus glūdinamas vandens. Netenkantis savo aštrių briaunų, kampų, tapatybės. Pakelsi, numesi. Rasi kitą, tokį pat gerą. Ir tik įsidėjęs jį į palto kišenę įtikėsi, jog dabar jis yra dalis tavęs, kuri sušlaps tik tada, kai pats būsi permirkęs. Kaip norėčiau dalį miesto sutalpinti kišenėj, be žmonių, tik su jų pėdsakais. Eilės namų, pastatų, nugriautų, nepastatytų. Sluoksnis ant sluoksnio ant sienos. Apklijuotos, perteptos, uždažytos. O aš tarp jų, suspaustas į plonytį plakatą. Aš vykstu.  Renginio pradžia – prieš dvidešimt metų. Kartais noriu manyti, o jei tiksliau, negaliu suvaldyti minties, jog esu pagrindinis veikėjas. Regiu iš toli plotus laiko, erdvės, kurie skirti man, tik man. Bet niekad neatvykstu į renginį. Kabu toliau, prilaikomas kitų sluoksnis ant sluoksnio priklijuotų plakatų. Kažkas ir vėl paleido paukščius. Bet jų pačių niekur iš tikrųjų nėra, jų čiulbesius mes girdime wav formatu, iš kažkur nepastebimai miesto inžinierių įkomponuotų kolonėlių.
 





Komentarai

Komentuoti: