only love will remain

darbas baigėsi apie šeštą. širdy tokia vienuma, kad liūdesys liejasi kuokštais. svarstau – reikia pirkti dar žvakių. svarstau – lyg ir šeštą mažoje bažnytėlėje netoli namų prasideda mišios. 
nusprendžiu eiti. ausinukuose skamba saldi vakarietiška daina, kurios žodžių nesuprantu. pasižadu sau mokytis tą kalbą kada nors, kai jau gyvensiu savo svajonėmis. iškvėpiu orą ir liūdesys sugroja dar smarkiau. būna, svajonės pasikeičia tik tam, kad neišsipildytų.
svirduliuodama ir batais trupindama likusį neištirpusį sniegą prisiartinu prie bažnyčios. mišios – septintą. bažnyčioje prieblanda. sielodamasi, kad vis dar neišmokau žegnotis, priklaupiu. bažnyčioje visiška ramybė, tik žėrėdamos spinduliuoja lemputės, virtusios žvakėmis, ir tviska auksinės bei sidabrinės širdys aplink Jėzaus paveikslą. galvoju – ar galėsiu kada ir aš tokią jam padovanoti? galvoju, kokia tokios aukos kaina. galvoju, kur įėjimas į zakristiją. ar širdį Dievui galima padovanoti juvelyriškai ją įteikus kitam žmogui? 
meldžiuosi. prieš mane sėdinti vienuolė šventumą bažnyčioje sutinka turbūt kasdien. ji romiai kalba rožančių, o aš pradedu kartoti indiškas mantras. galvoju – kas mus išmoko melstis? rodos, yra tiek daug dvasinių mokytojų, bet niekada neieškojau savo dialogo pokalbiui su Dievu. jis tiesiog ištinka, vos tik leidžiu sau prisileisti. galvoju – ar nuodėmė katalikų bažnyčioje kalbėtis su Dievu kitos religijos kalba. galiausiai susikaupiu ir paprašau stiprybės. kai jau žinau, kad pokalbis įvyko, uždegu žvakutę ir išeinu. mišių nesulaukiu. 


gedimino pilies bokštas. pastarosiomis dienomis keliu sau vis aukštesnius materialinius reikalavimus. pasižadu, kad jei perskaitysiu 847 puslapių knygą, pabaigsiu psichologijos studijas. pasižadu, kad jei užkopsiu į gedimino kalną, yra prasmė gyventi. užkopiu. bandau save raminti sakydama, kad stropiai mindaugo tiltu skuodžiančios mašinos – tik skruzdėlytiškos situacijos, kurios neparodo didesnio vaizdo. sakau sau – tavo skausmas tik skruzdėlytiška situacija, jis neparodo platesnio vaizdo. matai, ten tamsoje skendi bažnyčių bokštai. matai, apačioje ką tik susipažino du šunys. matai, tu užlipai ant gedimino bokšto. dabar nulipk nuo jo. nešok. 


artėju namų link. dairausi į rotušės aikštės vitrinas. galvoju – o jei gimtadienio proga gražiai apsirengčiau? galvoju – prieš kelis metus lankiausi pas astrologą. gal dabar reikia nuvažiuoti pas raganą? galvoju – Dieve, ši vidinė sekluma baisi. man reikia vilties. 


jis užkalbina mane prie vokiečių gatvės kampo ir paprašo, kad atsistotume aikštės viduryje. pasako, kad nori pasikalbėti. aš išsigąstu, bet klausausi. maldai išklausyti prireikė kelių minučių. o gal atėjo laikas testuoti mano naivumą?
jis sako: tavo geros akys. tavo siela švari.
jis sako: tau nieko blogo neįvyko. iš akių matosi. 
jis sako: tavo mieli skruostai. tavo gero žmogaus skruostai. apie ką tu svajoji? jis sako: jei tavo paskirtis – gydyti žmones, tau būtinai pavyks. tavo siela švelni.
jis sako: atrodai kaip vaikas. tai neturi nieko bendra su brandumu. tu gili. o atrodai kaip vaikas.
jis sako: išnaudok savo potencialą. išgręžk save iki giliausių savo kampelių, įjunk savo emocinius variklius. tau reikia šito žinojimo. 
jis klausia: pasakyk man, kas tau gražu? iš ko semiesi stiprybės? 
atsakau: meditacijos. gėlių. poezijos. mokymų tų, kurie dvasiškai stipresni... 
jis pasiūlo studijuoti šventraščius. pasakoja apie ramadaną pakistane ir kad jo laikytis ypač sudėtinga, kai už lango apie keturiasdešimt laipsnių. pasakoja, kad sniegą pirmą kartą išvydo gyvendamas pilaitėje ir suprato – patekau į europą, noriu čia pasilikti. pasakoja, kad korane yra skyrius apie vaiduoklius – kartą, prieš penkiolika metų, mano studentė skaitė man iš delno ir pasakė, kad pakliūsiu į nelaimingą atsitikimą... taip ir įvyko, visos detalės, kurias ji minėjo, išsipildė ir tai sukrėtė mane iki širdies gelmių. juodoji, baltoji magija, vaiduokliai, raganos, – visa tai tikra. tu jauna, gali ir netikėti manimi. tai tavo gyvenimas, juk žinai, kad viskas ką siūlau – tik tavo pačios pasirinkimas. bet vis tiek – iš akių matau, kad tau reikia tarnauti Dievui. turėki omenyje, kad magija – tikra. 
kalbamės apie gilius ir pačius paprasčiausius dalykus. mano vidiniai saugikliai vis dar įjungti. jaučiuosi it apsisiautusi spygliuota tvora, bijanti paprasto žmogaus rūpesčio, bijanti, kad už mano šypsenos pamatys didžiulį nerimą, kuris viduj kartais sutvinksi stipriau nei mano pačios širdis.
jis palydi mane iki gatvės, kurioje gyvenu. ant veidų krenta blausios šviesos, šalia vitrina su užrašu – angelų spa. 
nereikia skaityti dešimties knygų, sako. reikia skaityti vieną giliai. penkis kartus. šešis kartus. kol supranti, kol giliai pajauti. 
jei mokaisi, bet neskauda galvos – tai nesimokai. gilūs patyrimai ir pasiekimai reikalauja įdirbio. tačiau šitą tu jau žinai? – šypsodamasis klausia. – iš akių matosi. 
beje, – surimtėjęs pastebi. – negalvok, kad draugai yra tik tie, kurie vieni kitus pažįsta ilgai. draugas yra žmogus, kuris pamato tave giliau. kuris išskaito tavyje bendrumą ir skaidriai, nenorėdamas apgauti, juo pasidalina. 
šypsosi, gūžteli. tarytum sakytų – netyčia pataikiau...
dirba programuotoju. laikė konstitucijos egzaminą prašydamas leidimo gyventi Lietuvoje. žino, kaip ištarti mano vardą. jo vardą pamirštu akimirksniu. vėliau graužiuosi apgailestaudama dėl aštrių apsauginių tvorų savo viduje. 
jis spėja man į telefoną įrašyti pavardę mokytojo, mintinai mokančio visų pagrindinių religijų šventraščius. todėl, kai girdi jo paskaitą, – sako jis.s – suvoki, kad niekas neateina iš jo paties. tik iš bendrų tiesų, kurios tave ir sustiprins. 
atsisveikiname palaiminimu, o aš jaučiuosi švelni. 
kaip vaikas, norintis tikėti, kad tokių stebuklų dar būna.







Komentarai

Komentuoti: