Amžini meilės dėsniai

***
Vėjas trypė mano plaukus,
Žiogas kramsnojo
Šerpetotus pirštus.

Pliaže, ties jūros ošimu,
Ant pledo raudono,
Glamonėjomės po kaitriuoju žibintu.

Tu sukritai
Ant mano krūtinės…
Garavo tavo tarpkojis ir žandai.

Kiek zylių, kiek kregždžių
Šitam Edene!
Kiek pušų ir rąstų kreivų!

O, mūza,
Žaruojančia krūtine!
Apnuogink savo geismus!

Čia bedievystės nėra.
Ir nebus.
Čia mūsų dangus!

Čia pilvas apnuogintas,
Šventas.
Širdis suodina.

Šnopuok… alsuok,
Savo mėsą ir kaulus, kraują ir degančią širdį…
Ne man… (!) Plaštakėms dedikuok. Paaukok!



***
Jos oda kvepia ariama dirva,
O akys kaip dvi sultingos kriaušytės…
Jos pilvas – zirziančių bičių irštva,
O drėgni pušų kamienai – josios kojytės…

Jos plaučiuose teliūškuoja ešeriai,
O šnervės pilnos girios samanų…
Josios krūtys – du boružės apgamai,
O audiniai nusėti dobilų.

Ąžuolo širdis jos – 
Pilna genių ir voveraičių.
O didenybė jos sėdynė – 
Karalaitė šios giraitės!

Visa, kas byloja apie ją – 
Tai apie žemę, gruntą, žolę…
Ji ne debesys, o, ne!
Ji – pavėsio dilgėlė.

Bet jos dailybės,
Man savu sūriu krauju nenusakyti…
Ji – gėlė plačios laukymės,
Kurios nedorėlis pauostyti nedrįsta.

 


***
Tu man sėklytę dėmesio savų akių
Įgrūdai nemąstydama burnon,
Bet tu nežinojai, kiek gi aš žadu
Pagarbinti tave poezijos maldom.

Manoj širdy tavoji sėkla pasėta – 
Tau įprastas dalykas, nieko rimto…
O man vienužiui – tai meilės aguona!
Kurių sukaupęs širdyje pusšimtą…

Bet pigūs mano žodžiai… tai ne veiksmai!
Iš tikro aš tenoriu kiekvieną
Mergužėlę versti deivėm su sparnais,
Jog skraidytų kaip Erotas per girias ir pievas

Ir šią skausmo nukankintą žemę,
Motiną kaitrios gyvybės,
Laimintų kaip savą sesę,
Su nevystančiom doros saldybėm…

O kai aš ir vėliau nupiepęs žengsiu
Beprotybės nugarinta dykyne,
Savas šlykščias akis mėlynėje užvertęs – 
Išvysiu jųjų paliktą grožybę...

 







Komentarai

  1.        Žaneta

           Patiko!

Komentuoti: