Nežinančiam – ramybės

Kartais mane užpuola sunkus žmogumas1. Kai taip nutinka, čiumpu už rankos kažką, ką negrabiai esu praminusi objektyvybe, ir einu skaičiuoti. Ir jei tik nedarau klaidų, tai vienodu tempu gebu neštis ir džiaugsmą, ir liūdesį. Jei tik galiu pagalvoti apie kitą žmogų – iškart imu eiti koja kojon, ir mūsų žmoginėjimai staiga tampa pakeliami. Ir jei tik sugebu šiek tiek šoktelti virš mūsų galvų, tai galiu pamatyti, kaip šitaip – mums einant – praeina blogos dienos. Taip praeina ir geros. Abi taip pat greitai, abi – taip pat lėtai.

Savo žmogume panirusi, būna, staiga nebežinau. Kiurksau kėdėje, kol man ryškiai geltona spalva lakuoja nagus, ir nežinau, kur pasidėti. Noriu užkalbinti greta sėdintį žmogų ir nesugalvoju, ką pasakyti. Įsitraukusi į diskusiją pritrūkstu argumentų – ir suprantu, kad visa mano pozicija laikosi atsirėmusi į vienišą aksiomą. Ir nebežinau, kodėl pastaroji, į kurią pasižiūrėjus tegalima palinksėti arba papurtyti galvą, man atrodo tokia intuityviai teisinga – ir kodėl ji visų galimų alternatyvų hierarchijoje atsiranda pačiame viršuje. O pašnekovas žiūri į mane, apsiginklavusią tikėjimu, ir šypsosi – ir štai einame koja kojon, ir šoktelim virš mūsų galvų, ir mes einame visame kame taip pat greitai. Viskas eina taip pat lėtai.

Iš savo žmogumo išnirusi, būna, staiga nebežinau: šalia manosios, tokios man teisingos, puoselėtos hierarchijos išsidėsto kita – nauja, įtartina, bet jokiais man žinomais būdais nepalaužiama. Tyliai džiaugiuosi, kad manęs – bent jau ryškiai apšviestame plote (kas žino, kas slepiasi už kampo) – nelauka šis pasirinkimas – kad galiu patyliukais dar nežinoti, nežinoti, nežinoti...

Iš savo žmogumo išnirusi, dar nespėjusi įkvėpti, būna, mėginu ištraukti kitą – kaip norėčiau tai mokėti! O dar labiau norėčiau žinoti, kad tai – teisinga. Bet tą sekundę nesvarstai – negali nežinoti, nežinoti, nežinoti, imi ir išsitiesi pilnu stotu ant mažytės, ore kybančios aksiomos. Taip kartą ėmiau ir nesiceremonijau – trūktelėjau už rankos, papurčiau, ir... nesuveikė. Aišku, kad nesuveikė – negalima prievarta. Juk žmogus tiesiog atsistojo ant savosios aksiomos. Šis metodas veikia tik savanoriškai vadinamąją objektyvybę (ech, kad sugebėčiau kitą, tikresnį vardą sugalvoti!) už rankos pačiupus.

Ir žmogume būdama, ir iš jo išnirusi, nerimauju. Tada šypsausi ir ieškau Kito akių – kad kuo tikriau prisiminčiau – vienu tempu visame kame einam. Žmogume – liūdesys ir džiaugsmas, pyktis, šaltakraujiškumas, logika ir visa, visa kita – tavo, mano – su visomis kombinatoriškai galimomis variacijomis. Randu Kito akis ir linkiu jam ramybės – taip linkėdama sau ir visiems – ir gelmėje būnant, ir paviršiun išnirus. Ramybės visiems nežinantiems – o tai reiškia – visiems žinantiems, kad krantas, kuriame galėtume išlipti – mums nėra skirtas.
 


1 Tegul žmogumą paaiškina iliustracija!

 





Komentarai

Komentuoti: