Nihilisto svajos

Nihilisto svajos

Prasmės neradęs slapčia tikiuosi
Beprasmė būtis nustos bučiuoti
Manąsias jusles jausmus ir viltis
O tikrovė niūrioji pataps nebūtis

Nustos esti kas buvo esą ar tik bus
Ir niekad jau nieko daugiau nebebus
Nei aukso daiktų nei upės jausmų
Nei dievo žmonių viršum debesų

Netgi olos šešėlių ar Platono idėjų
Materijos formų kitų niekadėjų
Neliks ir Euklido trimačių erdvių
Atomų Leukipo bei tarpų tuščių

Juk tuštumos net ir kvapo neliks
O laikas ėjimą pames ir paliks
Nebus akmeny kaltos praeities
Nei prieš akis ryškios dabarties

Ir mūšio rytojaus graikai nelauks
Vyks ar nevyks savęs nebeklaus
Kai laikas pats sulaukęs baigties
Nebus taip ilgai lauktos ateities

Kai tuščio nei pilno daikto nebus
Ir jokia dvasia niekada neprabus
Kai visiškai nieko nebus ir neliks
Tikrovę baigtis tobuliausia ištiks



Baugus eilėraštis

Kaip rūkas rytmety gėlą gaudąs
Kaip saulė vejanti naktį tamsią
Kaip balsas niršti imančio baubo
Taip kilo siela paleidusi kančią 

Ar ras ta siela kur glaustis?
Neims vaidentis ir siausti?
Kai eisi viena prie ežero praustis
Gąsdins ir vers pasišiaušti

Kaip vilkas pilkas kur zuikį gaudo
Kaip vėtra pasiutusi naktį tamsią
Kaip jausmas širdį veriančio siaubo
Taip gąsdins siela ir neš tau kančią

Ar rasi tu, miela, kur glaustis?
Neimsi vandeny siausti?
Nuėjus viena prie ežero praustis
Sielos bijosi... ir jausi

Kaip vilkas pilkas mėnesio rauda
Kaip vėtra pasiutusi naktį staugia
Kaip baubia niršti imantis baubas
Taip baimė riksmu nusimeta kaukę

O gal visai tu baimės nejausi?
Gal neimsi bijodama siausti?
Nuėjus viena prie ežero praustis
Išdrįsi paklydėlės sielos paklausti

Kaip rūkas rytmety gėlą gaudo?
Kaip saulė veja naktį tamsią?
Koks balsas niršti imančio baubo?
Ko nerimsti, siela, lyg radusi kančią?







Komentarai

Komentuoti: