Tau

Gali sėdėti ir žiūrėti į du kambarius atviromis durimis. Gali matyti jų dunksančią tamsą lėtai lėtai besigumuluojančią, virstančią mikroskopinėmis dulkėmis ir jomis besileidžiančią ant baldų.
Baldai nei nauji, nei seni. Gal tuo ir amžini.
Gali sėdėti ir žiūrėti į tų kambarių langus, pro juos plaukiančią pilkšvą šviesą.
Gali sėdėti ir žiūrėti...
O gali sulaukti, kol pro langus pradės veržtis ir dulkes tirpdyti saulė. Iš pradžių ji pasirodys tik kelioms sekundėms vėl pradingdama už užuolaidų besislepiančiame pasaulyje.
Gali sėdėti, žiūrėti ir laukti, kol ji ims pasirodyti vis dažniau. Pasibus vis ilgiau. Tirpdydama ne tik dulkes, bet ir amžinais atrodančius baldus.
Galiausiai sėdėsi ir žiūrėsi, kaip šviesos šokis kambariuose taps ritmingas. Jis primins širdies plakimą.
Gali atsistoti ir užeiti. Savyje nešdamas savo širdį. Gali tyliai užverti duris.
Kitas kambarys lauks. Kol vėl žiūrėsi ten, kur tirpdomos dulkės.
 





Komentarai

Komentuoti: