Mes klūpime priešais veidrodį

Mes klūpime priešais veidrodį,

tu – pūvantis obuolys,

aš – šviežiai išsijoti miltai.

Mes klūpime priešais purviną veidrodį,

tu – miestą semiantis potvynis,

aš – senkanti upė.

Mes kantriai klūpime priešais purviną, pieno plėve apsitraukusį veidrodį,

tu – nepažįstamųjų lemtingas susidūrimas,

aš – atsitiktinumas.

Mes traukiamės nuo purvino, pieno plėve apsitraukusio veidrodžio,

tu – lėtai, bet garsiai,

aš – seku paskui.

Mes kartu, skirtinguose vagonuose

palikę purvinus veidrodžius ir motinos pieno skonį burnoje, einame,

tu – į kairę,

aš – į dešinę.

Susitiksime prie paskutinės pakylos,

atsiklaupsime ir išmintingai tylėsime

kol užuolaidos pagaliau užsitrauks.







Komentarai

Komentuoti: