jei pajaustum
viršūnėse visai nesimato šaknų
tik nuolaidžiai gali apžvelgti savo gyvenimo giją
priglausti istorinius vingius, kurie,
kaip v(is)atos prikimšti debesys
šešėliais, išėjimais, vaizdiniais
ar šiaip išsprūdusiais žodžiais
apie praeitis kalba
*
anksčiau
norėdama įžiebti tave savyje
rašydavau laiškus
ką ten laiškus –
ieškodavau būties patiltėse
ir mažose kvadratinėse
nuotraukėlėse
(jos vis nusitrindavo man į kišenę)
kai žiūriu į tave iš toli
mano ašarose ataidi daugybė balsų
guguoja, diktuoja, kartais net prezidentiškai
lemena apie priėmimą
ar žinai?
taip, atsidūsti tu,
didžiulė kaina viršūnių, į kurias lipome
tik kodėl dangus
iš aukšto atrodo
vienodai toli?
*
jeigu dažniau pajaustum save
kaip medį
išlaikantį gyvenimą
atsiduodantį vėjui
pamatytum –
praeitis prilaiko viršūnę
šiai pamiršus, kad
šaknų
vis dar
esama
       Ramu, tikra, paprastai harmoninga, švelniai nostalgiška... Ir labai gražu bei vizualu- ypač paskutinis gabaliukas. Ačiū.