jei pajaustum

viršūnėse visai nesimato šaknų 

tik nuolaidžiai gali apžvelgti savo gyvenimo giją 


priglausti istorinius vingius, kurie, 

kaip v(is)atos prikimšti debesys


šešėliais, išėjimais, vaizdiniais

ar šiaip išsprūdusiais žodžiais

apie praeitis kalba  




anksčiau 

norėdama įžiebti tave savyje 

rašydavau laiškus


ką ten laiškus – 

ieškodavau būties patiltėse

ir mažose kvadratinėse 

nuotraukėlėse

(jos vis nusitrindavo man į kišenę)


kai žiūriu į tave iš toli

mano ašarose ataidi daugybė balsų 

guguoja, diktuoja, kartais net prezidentiškai

lemena apie priėmimą


ar žinai?


taip, atsidūsti tu, 

didžiulė kaina viršūnių, į kurias lipome

tik kodėl dangus 

iš aukšto atrodo 

vienodai toli?


*

jeigu dažniau pajaustum save 

kaip medį 

išlaikantį gyvenimą 

atsiduodantį vėjui

pamatytum – 

praeitis prilaiko viršūnę 

šiai pamiršus, kad 

šaknų 

vis dar

esama 
 





Komentarai

  1.        Rosita Gal

           Ramu, tikra, paprastai harmoninga, švelniai nostalgiška... Ir labai gražu bei vizualu- ypač paskutinis gabaliukas. Ačiū.

Komentuoti: