Eurazija

  – Ne! Neišeik! – sušukau jau išlipančiam iš autobuso nepažįstamam žmogui. 
  Jis atsisuko, pažiūrėjo, nusišypsojo. Matyt nemelavo. Kai grįžau namo, jaučiau iš virtuvės sklindantį varškės apkepo kvapą. Katinas tingiai pasuka galvą. Jo aš nedominu. Mama dar apsimetinėja. Skanus apkepas. Savo kambary pravėręs langą užmiegu ant palangės. Šilta žiema.
  Prie manęs atsisėdo samurajus. Kai autobusas pajudėjo, spėjau įsidėmėti, kaip jis atrodo. Jo akiniai visiškai netiko prie aprangos. Jis man išplėšė lapelį ir parašė rezultatą: 3:1. Supratau, kaip tai ironiška.
  Velniškai sukosi galva. Sukosi ir kojos – su grindimis. Aš bėgau tiesiai, nenorom trajektorija sudarydamas apskritimą. Netobulą apskritimą. Tiek netobulą, kad galėjau judėti į priekį.
  Jį sapnavau tris kartus. Kiekvienąsyk mane nužvelgdamas jis išlipdavo pro langą ir plasnodamas kojomis išskrisdavo. Save sapnavau tik vienąsyk. Prisilakiau su katinu. 
  Man sakė, kad kosmosas juda netobulu apskritimu. Sakė, kad mes po truputį slenkamės kažkur. Kiti sakė, kad tai labai reliatyvu. Įdomu, kad graikai labai gerai skaičiavo kosminius atstumus. Neįdomu, kad mes irgi neblogai skaičiuojam.
 Galiausiai neiškenčiau. Jau buvo praėjus savaitė, o man kažkodėl vis dar neaišku. Nepavyko užmigt. Galiausiai, kai jau nustojau galvot, mačiau baltas lubas – daug kam jau paskutinį vaizdą. Tada, operacinėje, mačiau jį. Tik jį. Savo daktarą. Jo rytietiška apranga ir akiniai nederėjo. Ir cigarečių kvapas, kuris atėjo iš plaučių gilumos, buvo paskutinis kvapas, kurį atsimenu.







Komentarai

  1.        -

           gražu.

Komentuoti: