Pliušinė ginkluotė

kaip aš virtau šaldytuvu

iš lentynų kasdien klausiamai
žvelgia buvę draugai.

nustojom šnekėtis, kai pritrūko
laiko jų skolintoms knygoms,
o savyje aptikau lašelį savininkiškumo.

niekada neatversiu to stalčiaus,
kuriame popieriai, kadaise
norėję būti laiškais su ledlaužiais paraštėse.

radiatoriai buvo per šalti,
kad galėčiau juos baigti konstruoti.

kasryt, kai ant mano lubų
žingsniuoja tai, kas vadinama pusdraugėmis,
išvystu jos čiaupų nupieštą dangų.

ta ramybė
man teprimena, kaip klausiau žingsnių,
kai uždariau duris jai prieš nosį
jos tylėjimui sprogus vandens bombomis.


išvirkščias

tik spindinčiuose zoosoduose
jie užauginami be priemaišų.

lūpa milimetro tikslumu
atidengia objektyvui nubalintą iltį,
pėda išleidžia nagą,
tik per baugų senolio žvilgsnį
pro virbus neužlakuotą.

kai paskutinįsyk ten stovėjau,
lokys vietoj dar spurdančios
žuvies pasirinko sušį.

į mane, bėgančią pro sidabro
vartus ir žadančią niekad
negrįžti, žiūrėjo mėnulis.

jo žvilgsnis buvo kaip mano,
kai į dumblio plėvę ir ryžius
badantį snukį žiūrėjau.


tarpinė

nutrūktgalvių galvos guli jiems ant pečių,
tik įkritus į balą ar apsisvilinus pirštą
apie tai sužino visas pasaulis,
besimeldžiantis saugos kėdutėms ir patarimų knygoms.

prieš keturis šimtus metų mieste kilus gaisrui
katalikai apkaltindavo žydus.
dabar mamyčių cechai visada turi priekaištų
niekad neturėsiantiems vaikų dėl karjeros ir kelionių
arba dėl to, kad Dievas nedavė gimdos.

kaip smagu žiūrėt į ryškiaspalves barikadas
ir iš pykčio mėlynus veidus,
kai dėvi žalią megztuką
ir nė vienas flangas netraukia.
 





Komentarai

Komentuoti: