Kartą prie mirusių kopų

Svarbiausia nepasimesti, kartoju sau. Galiu ir tau pakartoti. Klausia manęs, ar griauname mes krantą, ar statome smėlio pilis. Nežinau, atsakau, nesu tikras. O tu, ar esi? Be jokių abejonių kritau ir į smėlį, ir į vandenį, nepažinau nė vieno naujo veido, nepažinau ir senų. Absoliutus pasimetimas. Žiūrint iš šalies turbūt atrodžiau išprotėjęs, bet buvau tik visiškai pasimetęs. 
Pažįstu save ir iš vardo, ir iš veido, nežinau, su kuriuo susiduriu dažniau, regis tapau tik stebėtoju savęs ir kitų, labiau savęs, o gal labiau kitų. Tai tikra. Esu tikras stebėtojas, bet vandeny matau tik vandenį.
Marios kažką šnabžda, bandau įsiklausyti į jų kalbą ir nejučiomis pamirštu savąją. Bandau kažką pasakyti, kažką nuoširdaus, kažką tikro. Lengvas vėjo gūsis, pagausiu įkvėpimą. Negirdžiu savęs, nesakau nieko. Kalbame keliom kalbom, galvojame viena. Bet marių klausai taip, kaip klausai muzikos. Prabyli tada sau. Nebesi pasimetęs.  Su vandeniu pokalbis vystomas klausant.
Juntu į save plūstančią ramybę, kokią sukelia tik klausimai, kurių pats neužduodi. O tada kažkas uždavė klausimą. Apie batus ar apie rūkalus, visai nesvarbu, bangos sukilo ir vėl pasijutau mėtomas tarp jų. Pokalbis su vandeniu vystomas skęstant. 
Esame vaikai. Labai aiškiai suvokiu tai, tačiau niekaip negaliu atskirti, kas tie mes. Tie mes, kurie griauna krantą, ar tie, kurie stato smėlio pilis?  Nesijaučiu stebimas. Žinau, kur esu, bet nesu tikras, ar čia esu aš. Be vardo, be veido. Viskas taip sudėtinga. Taip paprasta. Guviai statiška. Paskandins bangos pilis ir vėl suneš smėlį. Tik ar mes dar būsime čia? Smėlis turbūt senesnis už vandenį. Su smėliu bendraujama kuriant. 
Apsižvalgau, tu irgi apsižvalgyk, viskas yra čia ir dabar. Tarsi mūsų čia nė nebūtų. Bet visgi mes čia esame. Ne tie, kurie nori čia būti, tie, kurie yra. Negali būti tikras.
 





Komentarai

Komentuoti: