Plaukiam pripučiamoje valtyje

Dviese plaukiame pripučiamoje valtyje, vanduo skaidrus. Rūkome kontrabandines cigaretes iš Baltarusijos. Mojuoju tau, tu sėdi už poros metrų. Mojuoju ir sakau: „Aš čia, ar matai mane?“ Tu sakai: „Taip, aš matau tave.“ Mes valgome nukainotus sausainius iš Maximos. Jie akmens kietumo. Mirkome juos į upės vandenį, kad būtų lengviau atkąsti. Sudrėkintus trupinius valausi į rankovę ir stebiu tavo reakciją. Akimis pieši devynetus ant mano krūtinės. Šiandien liepos devinta diena, liko devynios minutės. Šiandien aš apverčiau skaičius, jau šešias dienas nekramtau nagų ir šeštą dieną su tavimi slepiuosi nuo spiginančios vasaros saulės – taip ji mažiau degina. Su tavimi man nedžiūna oda aplink lūpas. Su tavimi devyniasdešimt devynios dienos yra tik pusvalandis laukiant traukinio prie jūros. Aš ne viena, jei skęsčiau. Dar pasilik, plaukim keliomis valandomis ilgiau nei suplanavome. Dviese lengviau pasitikti naktį. Dviese lengviau pasikrikštyti. Aš tau palaikysiu už plaštakos, tu man už plaukų ir pailsėsime. Žinau, kad pavargai. Aš irgi.

Tu susiradai į geldą panašią medžio dalį. Susėmei pusę upės ir iškilmingai neši ją mūsų palapinės link. Išlindusi iš mūsų bendro guolio aš plaštakomis prisidengiu nuo saulės. Ji lygiai tokia pati, kokia buvo vakar. Tu stovi arti, mus skiria tik vandens pripildyta medinė gelda. Apipilame viena kitą šventu upės vandeniu, užsidedame karūnas, bučiuoju tau kaktą, tu verki ir aš įžiūriu tavo spindinčius dantis. Prisiekiame amžiną rūpestį ir apsaugą. Rankovėmis šluostomės nosis ir iškėlusios kojas į viršų šnabždame maldas.

Mano krikšto vardas sutampa su daugeliu žymiausių menininkų slapyvardžių, sumestų į vieną sakinį. Tavo krikšto vardas – saulė ir mėnulis, nes jie visad kartu, tu man taip sakei.

Po krikštynų ceremonijos visada būna didelė, balta šventė. Mūsų šventė žalia. Susisukusios į medžių lapus ir spyglius mes šokame ir stengiamės, kad perdėtai ekscentriškas juokas virstų natūraliu. Pavyksta. Sukamės aplink vakarėjančio miško panoramą. „Meile, mes švenčiame vasarą“, – šnibždu tau į akiduobę. Tu šypsaisi ir tvirtai laikai mane, kad nesusisuktų galva.

Būsiu giliau nei giliai, po tavo kailiu ieškosiu klausimo. Atsakymus laidosiu kaip seną odą ir paliksiu pūti per žiemą. „Meile, čia tik dviese. Ar girdi kaip spengia?“, – sakai man ir toliau makaluoji rankomis tarp lapų. Aš tyliu, nes nežinau, ką pasakyti. Kai žiūriu į tavo spindinčius dantis, dažnai nežinau, ką pasakyti.

Grįžtant namo, mus toliau supa tyla. Tavo oda pasidengusi taškeliais nuo minimalių vėjo gūsių.

Dievas buvo ką tik pabudęs, kai kūrė tave. Dievas dvi iš septynių dienų nežinojo, kad mes susitiksime.

Mes susitikome, kai man buvo liūdna, o tau šalta. Ir tik dėl to mes šiandien vieną kitą pakrikštijome. Tik dėl to mums prakiuro pripučiama valtis. Tik dėl to visi sausainiai pasroviui plaukia upe tolyn ir tik dėl to šiandien saulėta. Liepos devintą dieną.
 





Komentarai

Komentuoti: